Iš pradžių jos nematyti: moteris ištirpsta Didžiojo kanalo klegesyje. Saulės spinduliai tviskina šalia išsirikiavusius rūmus, o turistai iš viso pasaulio krantuose tingiai varto miesto žemėlapius. Gyvenimas Venecijoje teka ramia vaga.
Tuomet smarkia mostimi atsiiria ji. Jos geltoni plaukai surišti į dailią kasą, o nagai nulakuoti aukso spalva. Dažniausiai moteris vilki aptemptas tamsias kelnes ir prie jų priderina dryžuotus gondolierių marškinius.
Giorgia Boscolo, 25 m. venecijietė iš Castello rajono, buvusi gimnastė – pirmoji miesto gondolierė. Ji yra puikios fizinės formos ir be galo aktyvi – gyvas įrodymas, kad kažkas turi sunkiai dirbti, jog patenkintų lagaminus ant ratukų traukančių turistų prigrūstą miestą. Kiekvienas metais jų čia apsilanko 22 milijonai.
Moteris gondolą Didžiuoju kanalu plukdo jau kelis mėnesius. Sėkmingai išlaikiusi bandomąjį laikotarpį, ji turės teisę pasilikti.
Tabu laužymas po 900 metų
Jos darbo vieta – viena gražiausių pasaulyje. Giorga turistus plukdo ten, kur kanalas daro lankstą, netoli „Rialto“ tilto. Šypsodamasi ji iš jų paima 50 centų už kelionę ir padėkoja.
„Ateikite po darbo, tuomet galėsime pasišnekėti“, - žurnalistams paliepia ji. Moteris bijo susilaukti pastabų iš jai pavydinčio vyriško kolektyvo.
Vasarą Giorga antru bandymu išlaikė gondolieriaus egzaminą. Ji atsidūrė paskutinėje 22-ių kandidatų, pasirinkusių nelengvą profesiją, sąrašo vietoje. Tiek pat taškų, kiek ir ji, surinko dar vienas vyras, tačiau egzaminų komisiją atsižvelgė į tai, jog Giorga buvo penkiais metais jaunesnė ir priėmė ją.
„Po devynių šimtų metų buvo sulaužytas tabu“, - tuomet rašė pasaulinė žiniasklaida. Žinia apie drąsią moterį pasklido ne tik Europoje, bet ir Japonijoje, Australijoje.
Gondolystė yra viena iš profesijų, kurios iki šiol yra organizuojamos „gildijos“ principu. Tėvai sūnums palieka ne tik irklus, bet ir licenciją užsiimti šia veikla. Po beveik tūkstantmečio metų pirmąkart istorijoje gondolininkės licenciją pavyko gauti užsispyrusiai moteriai. Tai sukėlė tikrą furorą tarp jos kolegų vyrų.
Vietinis laikraštis „Il Gazzettino“ išplatino žinią, kad Giorga neva tai daro dėl pinigų. Už interviu ji reikalauja atlygio, pasisamdė agentą, o pati yra nepaprastai arogantiška.
„Mes didžiuojamės, kad pagaliau ledus pralaužė moteris, tačiau jeigu ji nesilaikys žaidimo taisyklių, greitai bus išmesta iš mūsų tarpo“, - netgi perspėjo vienas kolega.
Giorgios tėtis: „tai – ne moterims“
Po 16 valandos, kai vienintelė Venecijos gondolierė pagaliau baigia darbą, jos rankas puošia nuospaudos. Du maži sūnūs meiliai glaudžiasi prie mamos. Giorgia, dirbanti motina, nežino, ar ji jaučiasi kaip pionierė, ar kaip žvaigždė. Ji teigia niekada neėmusi atlygio už nuotraukas su turistais. Agento taip pat neturinti. Tiesa, kartais jos sesuo su žurnalistais telefonu tariasi dėl susitikimų. Anot jos, vienintelis dalykas, kuris turėtų rūpėti yra tas, kad ji sėkmingai išlaikė sudėtingą gondolierių egzaminą.
Giorga žino, kad gondolininkystė – nykstanti profesija. Anksčiau Venecijoje gondolas plukdė tūkstančiai žmonių, dabar – vos 400. Kaip bebūtų, ji niekada nenorėjo veikti ką nors kita. „Testa dura“ (užsispyrėlė – lt.), - taip ją vadindavo jau vaikystėje.
Moters tėtis – taip pat gondolierius. Tai, pasak Giorgos, gelbsti pavydžių kolegų tarpe. „Jei jau moteris, tai bent viena iš mūsų“, - mąsto dauguma.
Tėtis Dantė kaip iš akies luptas Papajus: tvirto stuomens, jo ausį puošia auskaras, o rankos – numargintos tatuiruotėmis. Jis turi dar tris dukras.
„Vairuoti gondolas – ne moterims. Per mažai raumenų, o oda pernelyg neatspari šalčiams ir vėjams“, - griežtos nuomonės neslėpė pirmosios gondolierės tėvas.
