Skulptoriaus Edmundo Frejaus iš metalo nukaltos aštuonios moterų figūros pakėlė sparnus Kauno Vytauto Didžiojo universiteto meno galerijoje „101“. Kitos autoriaus fantazijos būtybės liko tokiuose pat įspūdinguose piešiniuose.
Lakūnu netapo.
Ekspozicijoje „Ad volandum natus“ („Gimę skraidyti“) tėra viena skulptūra - „Adomas“, bet ir tą galima pamatyti tik vaizdajuostėje, rodytoje parodoje. Toje juostoje autorius kaip tikras aktorius pasipuošęs prilipdytais sparnais, rašo „Lietuvos žinios“.
Alegorijų pasaulis jau daug metų paklūsta metalo skulptoriaus (jis parodose dalyvauja nuo 1986-ųjų) vizijoms - vis tobuliau, originaliau ir meistriškiau. Kai E.Frejus prisiliečia prie tvirto metalo, pamatai, jog skraidyti galima ir geležiniais sparnais.
Tas noras skraidyti kauniečiui taip įaugęs į kraują, kad jaunystėje surengtą savo pirmąją parodą jis pavadino kodiniu vardu - „Neskraidantys paukščiai“. Visos skulptūros būtent tada „išskrido“ į Izraelį. Kažkas pamatė ir nupirko visus lietuvio autoriaus darbus. Nuo tada E.Frejaus kūrybos „skrydžiai“ - sėkmingi.
„Visada norėjau skraidyti. Bet lakūnu taip ir netapau. Tas noras skraidyti perkeltine prasme išliko mano kūryboje“, - aiškino autorius.
Duonos šaukštu nevalgo
Negana to, mama vaikystėje pranašavo menininkui sunkią dalią, jei vaikis ir toliau „skraidys“ - nieko neveiks, tik pieš ir pieš.
„Mamai buvo pavyzdys mano darbštuolis brolis - jis baigė inžinerijos mokslus. O kas aš? Piešiu ir nieko neveikiu. Mamai piešimas buvo ne darbas. Ji vis sakydavo: „Sūnau, žiūrėk, kad nereikėtų duonos valgyti šaukštu.“ Tik po daugelio metų supratau, ką mama turėjo omenyje. Ogi sriubą, kurią valgo paskutiniai vargšai, pamirkę duoną vandenyje. Laimė, man neteko tokios sriubos valgyti. Kaip matote, ir pats prasimaitinu, ir dvi dukras užauginau piešdamas bei kaldamas geležį. Ir dar kitus žadinu, kad išmoktų skraidyti“, - sako skulptorius.
Galynėjimasis su gyvenimu
Žinoma, viena - apžiūrinėti darbus ekspozicijoje, ir kita - išvysti tuos pačius kūrinius, kai jie dar nėra iškeliavę į parodas. Vien matydamas, kaip pamažu skulptūra atgyja nuo menininko prisilietimo, pasijunti taip, lyg pats būtum apnuogintas iki begalybės, pakerėtas tų keistų būtybių. Skulptorius pakaitina geležį, kurią nors jos dalį palygina arba paraukšlėja, tarsi specialiai subjauroja. O skulptūros stovi nebylios ir nekaltos, tarsi laukdamos, ką autorius dar sumanys.
Teisus buvo istorikas prof. Egidijus Aleksandravičius pristatydamas parodą: „E.Frejaus biografija - tai galynėjimosi su geležimi istorija.“ O gal tiksliau būtų pasakius, talentingo menininko, žinomo kalvystės meistro iš Tauragės nuolatinis galynėjimasis su gyvenimo negandomis. Nes jis - gimęs skraidyti.
Kokia bus kita, jubiliejinė, E.Frejaus paroda? Kai išmoksti skraidyti meno pasaulyje, nors ir sunkiais geležiniais sparnais, daugiau niekas negali sutrikdyti to sudėtingo kelio trajektorijos. Nesvarbu, ką skulptorius dar iškals, bet užmiršti skraidymo jausmo jau nebegalėsime. Jis ir mus to išmokė.
Nijolė Storyk
