2009 metų „Vakaro žinių“ kalendoriui, be kitų gražuolių, pozavo ir „Olialia pupytė“ Marina Daščenka. Jeigu kas nors jai - merginai su spygliuotomis apyrankėmis - būtų tai pranašavęs mokykloje, nieku gyvu nebūtų patikėjusi. Bet štai vieną dieną ji pasišviesino plaukus ir...
Kai susiruošėme Mariną pakalbinti apie gyvenimo vingius, ji susirgo gripu. Tad pokalbis vyko telefonu. Šalia pašnekovės zujo dėmesingas vyras. Kaip premiją už paslaugumą jis gavo pasiklausyti žmonos paslapčių. Kai kurios patį itin nustebino.
Kuo įprastai gydaisi nuo peršalimo? Siunti namiškius į vaistinę ar išsitrauki indelį su vasarą pačios prisirinktomis vaistažolėmis?
Vaistažolių tikrai netraukiu. Nebent išgeriu liepų žiedų arbatos. Stengiuosi apsieiti be vaistų - gaila organizmo. Tačiau pasveikti be jų man nepavyksta. Dabar užpuolė gripas. Na, kaip nors susidorosiu. Gaila, kol kas negaliu įrašinėti dainų - balsas visai kitoks.
Turi muzikinį išsilavinimą?
Lankiau muzikos mokyklą, skambinau pianinu, grojau gitara...
Dabar galėtum paskambinti „Noktiurną“ ar pagroti „Svajoklį“?
Nelabai... Dabar nagus užsiauginau. O norint imti į rankas gitarą ar sėsti prie klavišų nagučius reikia nusikirpti visiškai trumpai.
Kas geriausiai išsklaido tavo blogą nuotaiką? Muzika?
Taip. Pradedu šokti, dainuoti - savijauta pagerėja. Kartais išeinu pasibastyti su draugėmis. Pasėdi kavinėje, išsipasakoji - ir geriau.
Esi sakiusi, kad turi įprotį rėkti visa gerkle.
Viešpatie, tai mano didžiausia yda! Mokykloje mėgdavau paleisti gerklę... (Juokiasi.) Kitiems labai nepatinka, kai pradedu rėkti. Ypač vyrui. Bet kai pradedame pyktis, aš labai rėkiu. (Kaltai šypsosi.)
Kada nors iš pykčio vyrui esi skėlusi antausį?
Ne. Kartą esu pliaukštelėjusi. Jei iš tikrųjų trenkčiau, labai labai susipyktume.
Vadini jį savo vyru, nes tas žmogus - tavo dukrelės tėvas ar judu iš tiesų susituokę?
Mudu vyras ir žmona oficialiai.
Kokios buvo jūsų vestuvės?
Paprasčiausiai susirašėme. Aš buvau nėščia - nenorėjau baltos suknelės, kai jau pilvas matyti. Manėme, pirma susirašysime, kad vaikas gimtų santuokoje, o paskui vasarą iškelsime gražias vestuves. Galvojome tai padaryti praėjusią vasarą, bet aš mėnesį praleidau Kanuose, todėl nepavyko. Gal kitą pavyks?
Kanuose dirbai go go šokėja?
Taip. Su kitomis merginomis šokome viename didžiausių klubų. Kai ten koncertavo Timbalandas, mes kartu su juo šokome. Kai programoje nebūdavo ypatingo svečio, šokdavome paprastą go go.
Kanuose sukaisi tarp žvaigždžių. O jei likimas kada nors suvestų su tavo dievinama Madonna, ką jai norėtum pasakyti?
O... Pirmiausia turbūt netekčiau žado. Paskui, ko gero, pasakyčiau kokią nors nesąmonę, o grįžusi namo kankinčiausi, kad galėjau ką kita pasakyti. (Juokiasi.) Turbūt norėčiau pasakyti, kad ji - mano didžiausia žvaigždė. Nuostabiai atrodo. Madonna - tikra šaunuolė. Matėme ją ir Kanuose - važiavo dviračiu su savo treneriu. Ji buvo atvykusi į Kanų kino festivalį.
Esi 20-metė mama. Tokio amžiaus man norėjosi lėkti per pasaulį, viskas atrodė „mūsų dienos - mūsų naktys“... Kaip suderinti mamos pareigas ir pašėlusius vakarėlius su šokiais iki aušros, pavyzdžiui, Kanuose?
Pirmiausia reikia turėti gerą vyrą, kuris leistų mėnesiui išvykti. Kol manęs nebuvo, jis arba močiutės prižiūrėjo dukrytę. Žmonės pagalvos - blogai, kai mama mėnesiui palieka mažą vaikelį. Jei manęs niekas nebūtų palaikęs, jei nepritartų - niekur ir nevažiuočiau. Tačiau močiutės kaip tik mane skatino. Sakė, jeigu yra galimybė - važiuok.
Tavo vyras - auksinis. Išleidžia pagyventi Kanuose, perka žiedus su briliantais, kaip įmanydamas lepina ir... nė kiek tavęs nepavydi?
Aišku, būna visko. Kiekvienoje šeimoje, manau, pasitaiko dramų. Bet reikia su tuo kovoti. Turi būti pasitikėjimas. Jei jo nėra - neverta gyventi kartu. Jei negalėtum nueiti iki parduotuvės, jei kiekviename žingsnyje tave sektų - tai ne gyvenimas.
O ką tavo vyras pasakė išgirdęs, kad nusimetei drabužius fotografuodamasi „Vakaro žinių“ kalendoriui?
Jis dar nežino, kad fotografavausi kalendoriui... (Kaltai šypsosi.)
Kada ketini pasakyti?
Ką tik pasakiau - jis dabar į mane žiūri. Bet ta fotosesija buvo visiškai nevulgari. Nuotraukose matyti tik kamputis krūtinės. (Lyg mums sako, lyg vyrui teisinasi, - aut. past.)
Pasakok, ką jis dabar daro, kaip reaguoja?
Gamina valgyti ir juokiasi! Bet nežinau kas bus, kai padėsiu ragelį... (Kvatoja.) Nieko baisaus - jis supras. Aš visada žavėjausi tomis panomis, kurios pozavo „Playboy“, bet nebuvo per daug atviros. Jei mergina be kelnaičių, be liemenėlės - viskas kaip ant delno, tai jau ne menas. O jei prisidengusi paslaptimi - labai gražu.
Kaip pati jauteisi kalendoriaus fotosesijoje?
Kažkaip keistai. Gana nedrąsiai jaučiausi, be to, saulė spigino į akis, pradžioje buvau kiek susikausčiusi. Net Maratas stebėjosi: „Esi drovi!“
Tu drovi?
Ne. Atvirkščiai. Bet tuomet kažkas nutiko. Gal buvo neramu, kad nepasakiau apie tai vyrui? Gal tos mintys sukosi? Bet visa komanda mane labai palaikė, šiltai rūpinosi. Ačiū projekto vadovei Laurynai, vizažistams, visiems kitiems. Buvo faina. Labai faina.
Dabar prie tavo vardo jau rašoma „Olialia pupytė“. Su šia merginų grupe įsisukai į koncertų maratoną. Kas buvo sunkiausia?
Nieko sunkaus - viskas labai įdomu. Reikia išlikti savimi ir pasitikėti savimi, net jei atsidūrus būry „Olialia“ mergaičių atrodo - oi oi, kokios jos gražios, aš gal prastesnė? Bet turbūt visoms šis jausmas pažįstamas.
Ar jau turi segtuvą, kuriame kaupi straipsnius apie save, spaudoje publikuotas nuotraukas?
Taip, turiu tokį: renku iškarpas iš „Vakaro žinių“, „Laisvalaikio“. (Šypsosi.)
Koks tavo laisvalaikis? Girdėjau, mėgsti jodinėti? Gal turi savo žirgą? Bent ponį?
Ne, neturiu. Bet kartais nuvažiuoju pajodinėti į Belmonto parką. 16 metų labai norėjau rimtai lankyti žirgyną. Bet tam reikia daug ryžto ir atsargumo, nes žirgai - ne juokas. Ne vienas jojikas susilaužė stuburą ar gavo mirtiną traumą. Tai pavojinga. Bet mano namai vis vien buvo pilni žirgų statulėlių, rinkau jų nuotraukas, iškarpas iš žurnalų. Na, anksčiau mano stilius buvo visai kitoks...
Buvai brunetė, svėrei 40 kg daugiau?
Ne! Visada buvau labai liekna. Dėl to stipriai kompleksavau. Turėjau ilgus plaukus iki juosmens... Pirmą kartą juos pasišviesinau tik sulaukusi 18-os. O anksčiau atrodžiau kaip Avril Lavigne: spygliai ant riešų, kaklaraištis, kelnės...
Ir kas gi nubloškė į „popsą“?
Nežinau. Žiūrėdavau į „amerikietiškas blondines“ didelėmis krūtimis, „Playboy“ žvaigždes, jos man atrodė kažkokios nežemiškos. Netikėjau, kad ir pati galiu panašiai atrodyti... (Šypsosi.)
„Olialia“ anketoje esi parašiusi, kad po 10 metų įsivaizduoji save Amerikoje. Įkvėpė „Olialia“ mergaitės Nerijos pasakojimai apie ten sužvejotą sėkmę?
Negaliu paaiškinti, kodėl mane traukia Amerika. Ypač Kalifornija - atrodo, ten taip šilta, gražu, gera. Išėjai „šopingo“ - visi šypsosi... Pagalvoju apie karjerą Kalifornijoje. Galbūt galėčiau fotografuotis, gal dainuoti... Ir jei tai pavyktų - būtinai kartu pasiimčiau „Olialia pupytes“! Kita vertus, neseniai su vyru žiūrėjome vieną laidą. Ten buvo kalbama, kad po ketverių metų gali įvykti toks stiprus žemės drebėjimas, kad Kalifornijos išvis neliks. Labai nusiminiau. Tada su vyru šnekėjome, kad iš tikrųjų niekada negali žinoti, kas kur pasaulyje nutiks...
Ką gi - ačiū už pokalbį ir linkėjimai vyrui!
O, jis kaip tik man atneša pietus.
Ką pagamino?
Tuoj pažiūrėsiu... Mėsytę su persikais ir sūriu!
Aušra Prasauskaitė
