Panevėžiečiai minėti Gedulo ir vilties dieną pradėjo šv. Mišiomis už politinius kalinius ir tremtinius. Po jų rinktasi Nepriklausomybės aikštėje prie atminimo sienelės, įamžinančios tremtinių atminimą. Čia uždegtos žvakelės, padėta gėlių, skambėjo eilės ir dainos, sakytos kalbos. Negrįžusiųjų atminimas pagerbtas tylos minute.
Tremtiniu diena, gedulo ir vilties diena
Gėlės ir atminimo žvakutės nugabentos ir į geležinkelio stotį, iš kurios 1941 metų birželio 14-ąją į tremties vietas pajudėjo ešelonai su Panevėžio krašto žmonėmis.
„Viltis apglėbia gedulą ir įpareigoja kiekvieną lietuvį neprarasti atminties“, – sakė renginio vedėjas Albinas Kėleris.
Susirinkusieji buvo raginami neužmiršti istorijos, praradimų, kas iškentėta ir visa tai pasakoti jaunimui.
Monsinjoras Juozapas Antanavičius pasakojo, kad prieš eidamas į renginį pasiėmė seną metalinį kryželį, kuris „kažkada stovėjo Sibiro jurtoje“. Mirdamas žmogus jį perdavė kitam, kad parvežtų į Lietuvą, į Panevėžį ir perduotų Kristaus Karaliaus katedros klebonui – nebebuvo likę, kas jį saugo. Monsinjoro teigimu, baisūs likimai, baisios okupacijos.
tremtiniu diena, gedulo ir vilties diena-11„Negalima apsakyti, aprašyti, nupaišyti. Reikia visa tai išgyventi ir tai gal ne viską pajausi, ką tuo metu išgyveno tauta“, – kalbėjo J.Antanavičius.
Monsinjoras Sibire neteko vaikystės draugo ir artimų giminaičių. Dažnai kyla klausimas, kodėl yra žmonių, suteikiančių kitiems tiek kančių. Monsinjoro teigimu, atsakymas paprastas ir jį galima išgirsti bažnyčioje – Dievas sukūrė žmogų, panašų į save ir kiekvienas esame jo paveikslas. Tačiau atsiranda nepripažįstančiųjų Dievo. Dvasininko manymu, tokių žmonių ir protai, ir sielos mirę. Tad dėl jų tauta ir kentėjo.
Panevėžiečiams šią dieną skirtas ir koncertas Panevėžio muzikiniame teatre ir meninė kompozicija pagal Eglės Gudonytės šeimos biografinę knygą „Karta nuo Sibiro“. Teatro fojė eksponuojama fotografijų paroda „Šeima įšalo šešėlyje“.
Trėmimai į Sibirą prasidėjo 1941 metų birželio 14-osios naktį Maskvos įsakymu visame Pabaltijyje – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Tai buvo pirmoji masinė deportacija.
Per keturias paras iš Lietuvos buvo deportuota apie 17,5 tūkst. žmonių. Žmonės mirė nuo bado, ligų, šalčio. Vežti visi – nuo kūdikio iki senelio. Į tėvynę grįžo tik dalis.
