Beveik visos laisvos šviesaus atminimo pedagogo Kazio Paulausko valandėlės būdavo praleidžiamos prie rašomojo stalo, kūrybos procese.
Garbios sukakties nesulaukė
Sausio 7 dieną panevėžiečiui rašytojui Kaziui Paulauskui būtų sukakę 80 metų. Trūko vos pusmečio, kad garbingos sukakties proga artimieji, draugai, jo talento gerbėjai būtų spaudę rašytojui ranką, dovanoję jam puokštes gėlių, linkėję ilgiausių metų. Lemtis savaip suskaičiavo datas ir dabar galima tik stabtelėti prie rašytojo kapo.
K. Paulauskas į amžinybę išėjo praėjusių metų birželį. Jis skaitytojams paliko 16 knygų, tarp jų – ir bene pirmieji lietuvių literatūros fantastikos žanro kūriniai.
Panevėžys gali didžiuotis, kad K. Paulauskas čia praleido didžiąją savo gyvenimo dalį, kad čia jis kūrė, rašė, dirbo. Tie, kuriuos jis mokė anglų kalbos, filosofijos, iki šiol, ko gero, nepamiršo įtaigaus mokytojo žodžio, jo sugebėjimo sudominti, perteikti tai, kas svarbiausai, išmokyti.
Dešimtmečiai drauge
K. Paulausko našlė Joana Paulauskienė – žmogus, net 56 metus buvęs šalia, geriau nei bet kas kitas supratęs, jautęs rašytoją, žinojęs jo įpročius, lūkesčius, išgyvenimus.
„Susipažinome, kai jis, baigęs tuometį Vilniaus pedagoginį institutą, buvo paskirtis dirbti anglų kalbos mokytoju į Panevėžio 4-ąją vidurinę mokyklą ir, atvažiavęs į nepažįstamą miestą, ieškojo kur apsigyventi. Su draugu atėjo ir pas mane kaip pas kolegę panevėžietę pasiteirauti, gal aš kur nors kambarėlį laisvą žinau. Taip ir pradėjome draugauti, o netrukus susituokėme“, – „Sekundei“ pasakojo J. Paulauskienė.
Tuo metu ji, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, dirbo Uliūnų mokykloje, vėliau – buvusioje 6-ojoje vidurinėje, paskui – vakarinėje mokykloje.
Pora užaugino sūnų. Jis, kaip ir tėvas, baigė anglų kalbos studijas. Paulauskų sūnus buvo išvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas, bet prieš keletą metų grįžo į Lietuvą ir dabar dirba Šiaulių universitete.
Rašytojo K. Paulausko gyvenime tarp daugybės užsiėmimų, pedagoginio darbo, šeimos rūpesčių svarbiausia vis dėlto buvo kūryba.
Dar jaunystėje jis rašė eilėraščius, apsakymus, vėliau pradėjo gimti labiausiai autorių dominę fantastikos kūriniai. Pirmoji knyga buvo išleista 1971 metais.
„Kiekviena laisva jo valandėlė būdavo skiriama kūrybai – užsidaręs mažame kambarėlyje, sėdęs prie rašomojo stalo vyras duodavo valią fantazijai. Aš į sodą išvažiuodavau ir ten padirbėjusi po ilgų valandų sugrįžusi rasdavau jį vis ten pat susikaupusį. Suprantu, kad vien fantazijos rašytojui neužtenka, reikėjo dar ir gabumų, ir daugybės žinių. Tad astronomija buvo dar vienas svarbus jo pomėgis, daug tos srities knygų perskaitė. Ir fantazuotojas, aišku, buvo didelis“, – prisimena J. Paulauskienė.
Garsios giminės sūnus
J. Paulauskienė pasakoja, kad vyras visada didžiavosi savo šaknimis – gimtuoju Tauragės kraštu, tėvo ir senelio pasiekimais.
„Jo senelis, Juozapas, buvo žinomas drožėjas, dievdirbys, garsėjo savo meniškais kūriniais. Tėvas Kazimieras – labai šviesus žmogus, daug nuveikęs kultūros srityje. Jam suteiktas Tauragės garbės piliečio vardas“, – sako J. Paulauskienė.
Rašytojo tėvas Kazimieras Paulauskas (1906–1998) buvo garsus tautodailininkas, pedagogas, chorvedys.
Už nuopelnus Lietuvai 1935 metais jis buvo apdovanotas Trijų liepsnų žymens ordinu, o 1939-aisiais – Gedimino ordinu. Vėliau, kaip ir dauguma šviesuolių, buvo ištremtas, grįžęs ilgai negavo darbo.
K. Paulauskas iš prigimties buvo gabus, muzikalus, su savo drožiniais dalyvaudavo parodose ir garsėjo. „Vyras turėjo išsaugojęs savo tėvo darbų, jam tai buvo labai brangu“, – sako J. Paulauskienė.
Garsaus tėvo sūnus Kazys gyvenime taip pat nemažai pasiekė – lietuvių literatūros istorijoje jis įrašytas kaip vienas iš fantastikos žanro pradininkų.
Didžioji visata
Bibliotekoje saugomas Kazio Paulausko rankraščių fondas, jį per keletą kartų perdavė pats rašytojas. Tai 1985 metais rašyta jo autobiografija, atsiminimai apie darbą pionierių stovykloje Berčiūnuose, paties autoriaus sudarytas savo išleistų knygų sąrašas, tų knygų
idėjų planai, įvairūs užrašai, tekstų juodraščiai, rankraščiai ir kita parengiamoji medžiaga.
Autobiografijoje rašytojas pasakojo pirmąjį savo eilėraštį parašęs antrame pradinės mokyklos skyriuje.
„Gal taip ir turėjo būti, nes jau tada septynerių su trupučiu metų vaikas jausdavau keistą šiurpulį, kai girdėdavau skaitant Maironį“, – rašė K. Paulauskas.
Jis prisipažįsta: nors eilėraščius rašęs visada, bet dažniausiai juos slėpęs, net ir studijuodamas nedalyvavęs instituto literatų būrelio veikloje.
„Gal buvau per daug uždaras (toks esu ir dabar). <….>. Gyvenau nuošaliai. <…> Gal todėl taip anksti įsimylėjau žvaigždes: juk dažniausiai vaikščiodavau vienas. O gal tai genai… nežinau. Bet didžioji visata, tolimi pasauliai visada viliojo tarsi išsivadavimas…“ – pasakojo rašytojas.
Pristatydamas kolegą Juozas Nekrošius rašo: „Dvylikametis moksleivis, perskaitęs akademiko Pauliaus Slavėno veikalus „Saulės sistema“ ir „Žvaigždės“, nepagydomai „susirgo“ kosmosu: iš pradžių astronomija, paskui astrofizika ir galiausiai ufologija.“
Norėjo, kad skaitytų
J. Paulauskienė prisimena, kad kiekvienos naujos knygos pasirodymas rašytojui būdavo ypatingas įvykis. Jis mielai vykdavo į susitikimus su skaitytojais, atsakydavo į klausimus, dovanodavo knygas.
„Jis gyveno kūryba. Jam ypač buvo svarbu, kad knygos būtų skaitomos, aptariamos. Paskutiniais gyvenimo metais, gulėdamas ligoninėje, vis prašydavo atnešti knygų ir dovanodavo jas palatos kaimynams, slaugytojoms, kitiems darbuotojams. Sakė, jam malonu, kad skaito“, – pasakoja našlė.
Gerai K. Paulauską pažinojęs poetas J. Nekrošius apgailestauja, kad mirtis neleido rašytojui baigti vieno iš didžiausio sumanymų – epinio-fantastinio pasakojimo apie Lietuvos nepriklausomybės tapsmą, laisvės kovų peripetijas.
Literatūros kritikai ir jo kolegos Kazį Paulauską pelnytai vadina lietuvių fantastinės literatūros tėvu bei pradininku, jos puoselėtoju. „Išlaisvinta ir drąsi fantazija, sugebėjimas iš svaiginamų aukštumų stebėti ir analizuoti mus supantį pasaulį rašytoją paskatino netikėtu rakursu pažvelgti ir į mūsų nuodėmingą žemę, tautos dramatiško likimo peripetijas. Be abejonės, jo prozos šedevras – „Sibiro vagonų romanas“. Šiame kūrinyje autorius grįžta į savo jaunystės metus, kai šviesa maišėsi su tamsa, o žemė – su dangumi. Knyga skaudi, primenanti išpažintį, kai nesitikima nuodėmių atleidimo, nes iš TEN, kaip rašo autorius, – iš kolaboravimo su okupantais marmalynės, dar nė vienas prasikaltėlis niekada švarus neišlipo!.. Apie šį romaną palankiai atsiliepė tremtiniai, spaudoje buvo paskelbtos jo recenzijos, ištraukos skaitytos per radiją“, – teigia rašytojo kolega.
Prašo suteikti Garbės piliečio vardą
Rašytojo kūrybos gerbėjai ėmėsi žygių, kad K. Paulauskui būtų suteiktas Panevėžio miesto garbės piliečio vardas.
Štai ką laiške miesto Savivaldybei rašė poetas J. Nekrošius: „Rašytojas Kazys Paulauskas turėjo didelį autoritetą tarp savo kolegų, itin jis daug nusipelnė telkiant lietuvių rašytojus fantastus, dalyvavo jų kūrybiniuose disputuose, noriai padėdavo jauniesiems literatams. Išreikšdamas savo kolegų valią ir turėdamas daugelio jų pritarimą, siūlau pagerbti rašytoją Kazį Paulauską ir (po mirties) suteikti jam Panevėžio miesto garbės piliečio vardą. Be to, tęsiant turtingas Panevėžio miesto tradicijas kultūros baruose, būtų tikslinga pasirūpinti, kad brandžiausi unikalaus rašytojo kūriniai būtų išleisti pakartotinai.“
Panevėžio miesto garbės piliečius renkančios komisijos pirmininkas meras Vitalijus Satkevičius tikina, kad jokių pasiūlymų dėl garbės piliečio vardo suteikimo rašytojui K. Paulauskui komisija nėra gavusi. „Negaliu komentuoti, nes jokios informacijos apie šią kandidatūrą neturiu“, – teigė meras.
***
Biografija
Pedagogas, rašytojas Kazys Paulauskas gimė 1934 m. sausio 7 d. Tauragėje.
1956 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą. 1956–1990 m. dėstė anglų kalbą ir astronomiją Panevėžio mokyklose.
Nuo 1990 m. – Kauno technologijos universiteto Panevėžio instituto vyriausiasis asistentas, lektorius.
Buvo Panevėžio krašto jaunųjų rašytojų sekcijos pirmininkas. Lietuvos rašytojų sąjungos narys yra nuo 1987 metų.
Kūrybinis palikimas
Knygos „Dorado“ (1971 m.), „Argonautų laivas“ (1979 m.), „Saulės sūnus“ (1983 m.), „Deimo efektas“ (1986 m.), „Bermudų trikampio paslaptys“ (1992 m.), „Laukesos aitvaras“ (1992 m.), „Apokalipsė“ (1994 m.), „Akmenuotame Letos krante“ (1997 m.), „Bėgančioji ledo lytimis“ (1997 m.), „Pasaulio paslaptys“ (1998 m.), „NSO kasdienybė“ (2004 m.), „Lėlytė“ (2004 m.), „Ištikimybė“ (2007 m.), „Nepaprasti netikro Zuikio nuotykiai“ (2008 m.), „Sibiro vagonų romanas“ (2009 m.), „Kazanauskas“ (elektroninis knygos variantas, 2013 m.).
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
