Didmiesčių centruose dėl aukštų nekilnojamojo turto kainų įsikuria pasiturintieji, o Panevėžio širdį okupuoja benamiai. Tad miesto vadovai, sulaukę užsienio investuotojų, ieško maršrutų, kad atvykėlių akys neužkliūtų už vargetų prieglaudomis virstančių griuvėsių.
Paruošė apynasrį
Prieš svečius raustantys valdininkai Panevėžio įvaizdį ketina gelbėti apleistų pastatų savininkams padvigubinę nekilnojamojo turto mokestį.
Savivaldybė suskaičiavo keturiasdešimt nebaigtų statyti, apdegusių ir likimo valiai paliktų statinių, išdarkiusių Aukštaitijos sostinės veidą.
Jų savininkams gresia gerokai papurtyti kišenes. Savivaldybė pirmą kartą ketina pritaikyti pernai Tarybos priimtą sprendimą apsileidėliams skaičiuoti ne 0,5 proc. nekilnojamojo turto mokamosios vertės mokestį, o teisės aktų leidžiamą maksimalų – 1 proc.
Per 2009-uosius į Savivaldybės biudžetą surinkta 4,6 mln. nekilnojamojo turto mokesčio.
„Suprantu, kad daugelis statybų sustojo bankams nutraukus finansavimą. Bet tvarka turi būti, jau nekalbu apie miesto įvaizdį. Gėda, kad sulaukę svečių turime galvoti, kur juos vesti, kad miesto įvaizdis atrodytų kiek geresnis“, – „Sekundei“ teigė vicemerė Gema Umbrasienė.
Miesto širdyje – šabakštynai
Panevėžio, kaip žalio miesto, įvaizdį pamažu keičia „bomžų“ viešbučio veidas. Pačiame miesto centre, Kranto g., ant vaizdingos Senvagės pakrantės stūkso užkaltais langais buvusios ledainės pastatas, prieš Antrąjį pasaulinį karą priklausęs žydų organizacijai. Už kelių žingsnių – beveik prieš 120 metų statytas istorinę vertę turintis begriūvantis raudonų plytų konservų fabrikas, dar už kelių šimtų metrų plyti išdarkyta buvusios „Semos“ teritorija su nykiai joje iškilusia kultūros paveldo vertybe – XIX a. pab. siekiančiu mielių ir spirito fabriko administraciniu pastatu.
Centrinėje Vasario 16-osios gatvėje greta kultūros židinio teatro „Menas“ akis bado gremėzdiška tvora.
Apleisti statiniai – savotiška įvairių laikų vizitinė kortelė. Sovietmečių didybės maniją mena Senamiesčio g. stūksantis betoninis gremėzdas – kadaise šioje vietoje turėjo iškilti didžiausias Tarybų Sąjungoje linų kombinatas.
Nepriklausomybės pradžioje apėmusią verslumo karštligę primena buvęs mėsos kombinatas išdaužytais langais.
Pasaulinio ekonominio sunkmečio pasekmes liudija prieš porą trejetą metų pradėti statyti ir nebaigti daugiabučiai Ramygalos g., Savanorių a.
„Darosi baisu mieste matant griuvėsius, šabakštynus, šiukšlynus. Galų gale sunkmetis ar ne, bet verslininkai ko nors privalo imtis, kad miestas neatrodytų nykiai. Prieš penkerius metus griuvėsių Panevėžyje buvo pradėję mažėti, jų vietoje kilo prekybos centrai. Dabar vėl darosi baisyn“, – Panevėžio vaizdą įvertino Savivaldybės dizaineris Romualdas Lukšas.
Jo teigimu, gražinti miestą sumojusiai Savivaldybei – galvos skausmas, kaip surasti apleistų pastatų savininkus.
„Leidimus statyboms išsiima vieni, vėliau juos perleidžia kitiems, dar užstato bankams. Susekti nesitvarkančiuosius nėra taip paprasta“, – teigė R.Lukšas.
Bylinėjasi dėl fabriko
Kad didesnis nekilnojamojo turto mokestis pagražintų miesto veidą, abejoja ne vienerius metus su nesitvarkančiais verslininkais besibylinėjantys paveldosaugininkai.
Kultūros paveldo departamento Panevėžio padalinio vadovas Arūnas Umbrasas viliasi, kad bent Vyriausiasis administracinis teismas įpareigos nekilnojamojo turto magnatais ketinusius tapti verslininkus brolius Rimkevičius pasirūpinti jiems priklausančiu buvusiu konservų fabriku.
„Fabriką įsigiję verslininkai jau daug metų su juo nieko nedaro, tik nepagrįstai kaltina paveldosaugininkus, kad esą nieko neleidžiam“, – piktinosi A.Umbrasas.
Kultūros paveldo departamentas į Panevėžio teisėjus kreipėsi prašydamas įpareigoti Ryčiui Rimkevičiui priklausančią bendrovę Jungtinį duonos centrą, vadovaujamą savininko brolio Sauliaus Rimkevičiaus, sutvarkyti avarinės būklės fabriką.
Teismo sprendimas paveldo saugotojus apstulbino – praėjusių metų rudenį byla buvo nutraukta, nes Jungtinis duonos centras turtą perleido kitai bendrovei ir esą už jį nebėra atsakingas.
„Juokingiausia, kad vienas brolis fabriką perleido kito brolio įmonei. Dabar girdėjome, kad naujoji pastato šeimininkė atsisakė lizingo sutarties ir fabrikas esą liko banko nuosavybe“, – „Sekundei“ pasakojo A.Umbrasas.
Paveldosaugininkas teigia nebe pirmą kartą susiduriantis su tokiais verslininkų triukais, kai siekdami išvengti atsakomybės turtą leidžia iš rankų į rankas.
Vis dėlto A.Umbrasas įsitikinęs, kad Jungtiniam duonos centrui nepavyks išsisukti. Pasak jo, įstatymas numato: jei pastatas yra kultūros paveldo objektas, prieš perleisdamas turtą savininkas privalo kreiptis į Savivaldybę, kad ši surašytų perdavimo aktą. Kaip tikino A.Umbrasas, tokio akto nėra.
„Istorinis fabrikas avarinės būklės – stogas kiauras, pūdomos konstrukcijos. Jei taip ir toliau tęsis, sudarysime komisiją įvertinti, kiek pakenkta statiniui, ir pareikalausime verslininkų atlyginti žalą. O ji turėtų būti nemaža“, – perspėja paveldosaugininkas.
Pats S.Rimkevičius apie griūvantį kultūros paveldą kalbėtis nepanoro.
„Neturiu laiko diskutuoti“, – „Sekundei“ pareiškė verslininkas
Įkūrė benamių kvartalą
Paveldosaugininkams nerimą kelia ir buvusios „Semos“ teritorijoje gamtos ir benamių valiai paliktas istorinis daugiau nei 100 metų skaičiuojantis pastatas.
Žadėjusi nugriauti „Semos“ spirito varyklą ir toje vietoje statyti daugiabučius ir biurus, bendrovė „Paninvest“ apie savo grandiozinius planus nebekalba.
Vietoj žadėtų modernių daugiabučių ir išpuoselėtos teritorijos dabar Nevėžio pakrantėje stūkso iš buvusios spirito varyklos likę griuvėsiai.
Praėjusių metų pabaigoje į teritoriją užsukę paveldosaugininkai pasibaisėjo.
„Semos“ teritorijoje vos ne atskiras benamių kvartalas įsikūręs. Istorinę vertę turinčiame pastate šiukšlių kiek nori“, – pasakojo Savivaldybės paveldo apsaugos specialistė Loreta Paškevičienė.
„Paninvest“ prižadėjo susitvarkyti iki sausio vidurio: užmūryti istorinio pastato angas, uždengti stogą, išvežti šiukšles, pasamdyti darbuotoją teritorijai prižiūrėti.
Bendrovės direktorius Valdemaras Šereika teisinasi, kad išpildyti pažadus trukdo oro sąlygos.
„Kai tokie šalčiai, technika net neužsikuria – nieko negalime padaryti“, – tvirtino V.Šereika.
Ar nugriautos „Semos“ teritorijoje likusio istorinio pastato neištiks konservų fabriko likimas, direktorius negarantuoja.
„Tvarkome teritoriją, kad neatrodytų baisiai, o toliau viskas priklausys nuo ekonominės situacijos. Bent porą metelių dar teks palaukti“, – neslepia verslininkas.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
