Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
Jeigu Antrojo pasaulinio karo metais genocido aukomis nebūtų tapę daugiau kaip 90 procentų tuo laiku Panevėžyje gyvenančių žydų, miestas šiandien būtų visai kitoks.
Praėjusią savaitę į ketvirtąjį pasaulio litvakų kongresą Lietuvon buvo suvažiavę vietos žydų palikuonys iš Izraelio, Pietų Afrikos Respublikos, Kanados, Meksikos, Argentinos, Brazilijos, kitų valstybių. Panevėžyje taip pat vyko kongreso renginys – tarptautinė konferencija, skirta rabinui Josefui Kahanemanui (1888–1969) prisiminti ir pagerbti. Šiam iškiliam žmogui atminti atidengta memorialinės lenta prie Ramygalos gatvės 18-ojo namo.
J. Kahanemanas 1919-aisiais buvo išrinktas Panevėžio rabinu ir tais pačiais metais mieste įkūrė ješivą – dvasinę judaizmo seminariją, kuri po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo tapo viena didžiausių Lietuvoje. Rabino iniciatyva mieste pastatytos trys ješivos ir vaikų namai. 1940 metais emigravęs į Palestiną, J. Kahanemanas Bene Berako mieste rinko lėšas naujai Panevėžio ješivai, ji buvo įkurta 1944-aisiais ir virto mokomuoju kompleksu. Joje mokėsi daugiau kaip tūkstantis mokinių. O Izraelyje ir dabar veikia garsi – viena didžiausių pasaulyje – seminarijų, pavadinta Panevėžio vardu. Ilgametis šios seminarijos vadovas buvo J. Kahanemanas.
Pirmasis linų pirklys – iš Panevėžio
Panevėžio gyvenime ir jo istorijoje žydai paliko pėdsaką ne tik švietimo, kultūros, meno, bet ir verslo srityje. Išskirtiniu verslumu pasižymintys, jie Panevėžyje buvo įkūrę daug mažesnių ir didesnių krautuvėlių, siuvyklų, avalynės dirbtuvių, įvairių perdirbimo įmonių. Pavarčius prieškarinius „Panevėžio balso“ numerius galima rasti ne vieną reklaminį skelbimą, kviečiantį užsukti į restoraną, siuvyklą, parduotuvę ar viešbutį. Daugumos besiskelbiančiųjų pavardės – ne lietuviškos, o žydiškos.
Panevėžio kraštotyros muziejaus darbuotojas Donatas Pilkauskas sako, kad tarpukariu mieste būta ne tik smulkiųjų, vidutinių verslininkų, bet ir plačiai pramoninį verslą plėtojančių žydų.
„Vieni turtingiausių panevėžiečių buvo Chazenai. Garsiausia jų įmonė – akcinė bendrovė „L.B. Chazenas ir sūnūs“ – linų šukavimo ir pakulų apdirbimo fabrikas. Šeimos galva Leiba Beras Chazenas laikomas pirmuoju linų pirkliu Lietuvoje. Jis ir pradėjo linų apdirbimo verslą Panevėžyje“, – pasakoja muziejininkas. Iš jo surinktos medžiagos matyti, kad L. B. Chazenas būsimajam fabrikui patalpas buvo nusipirkęs Ukmergės gatvėje. Iš pradžių ten dirbo 30 darbininkų. Iš ūkininkų būdavo superkami jau išminti ir apiplūkti linai, o iš linų rūšiavimo punktų į fabriką juos atveždavo jau išrūšiuotus. Fabriko pastatai vėliau buvo Margių, Ramygalos, Kęstučio ir Pušaloto gatvėse. Išradingo žydo verslas klestėjo – trečdalis fabriko produkcijos būdavo eksportuojama net į Angliją, ji gabenta į Italiją, Vokietiją, Prancūziją ir kitas valstybes. Panevėžio įmonės produkcija buvo pristatoma tarptautinėse parodose.
Yra žinoma, kad linų fabrikas Panevėžyje dirbo dviem pamainomis nuo 6 iki 22 valandos. Darbas vyko sklandžiai, kol verslui pakenkė gaisrai. Pirmas jų kilo 1929 metais, o antrasis – itin didelis – 1931-aisiais. Tų metų rugsėjo 25 dieną per gaisrą, kuris kilo dėl elektros instaliacijos, sudegė beveik visas fabrikas. Nuostolis siekė net 400 tūkstančių litų. Kadangi pastatai buvo apdrausti 215 tūkstančių, o turtas – dar 80 tūkstančių litų, fabriko veiklą verslus žydas greitai vėl atkūrė.
Linų pramonės Panevėžyje įkūrėjas mirė 1937 metais. Anapus iškeliavus tėvui, L. B. Chazeno sūnūs Isaokas ir Heselis perėmė šeimos verslą. Linų fabrikui faktiškai vadovavo Heselis Chazenas, o jo brolis valdė lentpjūvę. L. B. Chazeno žmona Chaja Chazenienė valdė malūną „Varpa“, buvusį Smėlynės gatvėje. Tai, kad Chazenai buvo labai gerbiami žmonės, rodo, jog lankydamasis Panevėžyje Lietuvos prezidentas Antanas Smetona buvo apsistojęs jų namuose.
Turtingieji broliai Chazenai valdė ir alaus daryklą ,,Kalnapilis“ – šią įmonę Panevėžyje buvo įkūrę vokiečiai, tačiau vėliau ji perėjo į I. ir H. Chazenų rankas.
D. Pilkauskas pabrėžia, kad broliai Chazenai buvo stambiausi Panevėžio pramonininkai iki pat 1940 metų. „Jie įnešė didelį indėlį į Panevėžio miesto plėtrą. Be to, H. Chazenas buvo miesto tarybos narys, jis daug paaukojo Lietuvos ginklų fondui“, – pasakoja apie žydų gyvenimą prieškario Panevėžyje daug medžiagos surinkęs muziejininkas.
Žinoma, kad trys stambūs malūnai priklausė žydų tautybės asmenims – B. Rubinšteinui, Z. Rabinovičiui ir jau minėtam L. B. Chazenui. Geležies prekyba plačiai vertėsi P. Dembo. Gerai žinomos bendrovės „Amilina“ istorija irgi prasidėjo, kai 1841 metais žydas B. Rubinšteinas mieste įkūrė pirmą modernų garinį malūną. Įmonei buvo lemta išgyventi karus, okupacijas, nacionalizacijas ir šiandien ji yra viena pirmaujančių Europoje kviečių krakmolo, glitimo ir kviečių glitimo pašarų gamintoja.
„Žydų kelias“ išsiraizgęs po visą miestą
Panevėžio turizmo informacijos centras besidomintiesiems prieškario žydų gyvenimu dabar gali pasiūlyti ekskursiją „Žydų kelias Panevėžyje“. Centro direktorė Daiva Tankūnaitė pasakoja, kad tarpukariu mūsų mieste žydai gyveno aktyvų visuomeninį gyvenimą. „Žydų įnašas į miesto ekonomiką ir kultūrą didžiulis, bet dabar sunkiai išskiriamas iš bendro paveldo fono“, – sako D. Tankūnaitė.
Ekskursijos dalyviai, be abejo, stabtelės prie pastato Elektros gatvėje. Čia, kur dabar yra Panevėžio apygardos teismas, buvo žydų gimnazija.
1927 metų birželio 14 dieną buvo padėtas žydų gimnazijos pastato Elektros gatvėje kertinis akmuo, o 1928-ųjų spalį naujame statinyje jau prasidėjo mokslas. Rūmai buvo modernūs – turėjo vandentiekį, kanalizaciją, centrinį šildymą. Juose buvo aštuoniolika kambarių, pagalbinės patalpos rūsyje ir net sargo butas. Ramygalos gatvės 18-ajame name veikė žydų mergaičių gimnazija. Prie šio pastato ir buvo pritvirtinta memorialinė lenta gimnazijos kūrėjui J. Kahanemanui atminti.
D. Tankūnaitė sako ekskursijos dalyvius būtinai nuvedanti į Savanorių aikštę – 11-ajame name buvo įkurta žydų dvasinė mokykla – ješiva. Panevėžio ješivos įkūrimo fondui vadovavo Liba Gavronski, žymios arbatos firmos savininko Visotskio duktė. Šios dvasinės mokyklos vadovu paskirtas R. Istelė Ponevėžeris – garbus mokslininkas ir dėstytojas.
Einant žydų takais, aplankomi pastatai, kur buvo sinagogos. Taip pat galima pamatyti Panevėžio žydų liaudies banko pastatą – dabar ten, Respublikos gatvėje 6, yra kavinė „Nendrė vėjyje“. 1919 metais įsteigtas Panevėžio žydų liaudies bankas veikė iki okupacijos, priklausė Lietuvos žydų liaudies bankų sąjungai. Šiam bankui priklausė nemažai nedidelių gyvenamųjų pastatų ir tuščių sklypų Džonto (dabar J. Zikaro) gatvėje, galbūt buvo vykdoma būsto kreditavimo programa.
Pastate Respublikos g. 16 buvo pirmoji Panevėžio spaustuvė, ji taip pat priklausė žydams. Veiklą spaustuvė pradėjo 1880 metais Ukmergės gatvėje, bet netrukus perkelta čia. Šalia spaustuvės veikė knygynas, biblioteka, skaitykla. Pirmoji spaustuvė šiame regione išspausdino dauguma Panevėžio krašto leidinių. Žydai aktyviai dalyvavo ir sportiniame judėjime. Didžiausias sporto klubas buvo pavadintas ,,Makabi“, jis daugiausia narių, po Kauno, turėjo būtent Panevėžyje.
Užėmė aukštus postus
Panevėžio kraštotyros muziejaus darbuotojas D. Pilkauskas sako, kad aukščiausią politinį postą užėmė panevėžietis advokatas Naftalis Fridmanas. Jis 1907 metais nuo Kauno gubernijos buvo išrinktas į trečią Rusijos valstybės dūmą. Politinį svorį turėjo ir pramonininkas B. Rubinšteinas, stambaus malūno savininkas Z. Rabinovičius, Panevėžio ješivos įkūrėjas R. Itselė Ponevėžeris.
Keturios miesto gatvės buvo pavadintos žydų tautybės asmenų vardais: Rabino Icelio, Rabino Hercelio, Kisino ir Š. Mero. Žydams, kaip ir lietuviams, tragiškas metas prasidėjo 1940-aisiais: turtas buvo nacionalizuojamas, pasipylė pirmieji areštai, trėmimai.
Vis dėlto kiti metai, 1941-ieji, žydams buvo dar baisesni: prasidėjus nacių okupacijai, vokiečių komendanto Harmo įsakymu įsteigtas Panevėžio žydų getas. Jo teritorija apėmė Klaipėdos, J. Tilvyčio, Jurgio, Upės ir Skerdyklos gatves. Žydų gete gyveno apie 8 000 asmenų.
Masinės žydų žudynės prasidėjo tų pačių metų liepos 21 dieną. Šaudymą organizavo vokiečių karininko J. Hamano būrys. Jame buvo apie keliasdešimt vokiečių ir apie šimtas lietuvių. Tik labai nedidelei daliai Panevėžio krašto žydų pavyko išsigelbėti. 1959 metais Panevėžyje gyveno tik 281 žydas, o 1979-aisiais, daugumai pasitraukus į Izraelį, vos 91 šios tautybės asmuo. Šiuo metu Panevėžį savo namais vadina negausi, bet savo aktyvia veikla prisidedanti prie miesto gyvenimo žydų bendruomenė.
