Keturiasdešimtmetį šių metų pavasarį atšventusi fotomenininkė Edita Voverytė juokauja, kad keturiasdešimties visai nesijaučia. Iš tiesų – moteris žavi savo jaunatviškumu bei įdomiomis meniškomis idėjomis.
„Kita vertus, kaip turi jaustis žmogus, sulaukęs keturiasdešimties, kas pasakys? Jeigu tikėti klišėmis, namus kaip ir turiu, medį pasodinau“, – pradeda pokalbį Edita.
Moteris pasakoja, kad „medį“ pasodino visai ne per seniausiai. Eidama gatve Edinburge pamatė prie šiukšliadėžių išmestą tują ir nusprendė jai suteikti antrą šansą:
„Ji buvo su visomis šaknimis, žaliomis vešliomis šakomis, visa gatvė kvepėjo. Kažkas tvarkė savo sodą ir nusprendė augalu atsikratyti. Negalėjau praeiti pro šalį. Todėl paskambinau bičiuliui, su kuriuo dalinamės namais, abu šiaip ne taip nutempėme augalą, siekiantį tris metus, į šalia esantį parką. Kastuvo neturėjome, todėl pasinaudoję virtuvėje rastais įrankiais, iškasėme duobę. Užtrukome, bet tują pasodinome. Nesu tikra, ar prigis, bet kol kas siūbuoja.“
Gero humoro jausmo nestokojanti Edita šiuo metu gyvena per dvi valstybes – Lietuvą ir Škotiją. „Panevėžyje vieni namai, Edinburge – kiti. Kurie tikri? Gal vis gi gimtajame mieste, nors jame būnu rečiau“, – sako E. Voverytė.
Viename iš Glasgo universitetų moteris studijuoja magistrantūrą – eksperimentinio kino ir medijų studijų programą.
Dvejonės neduoda ramybės
Trylika metų praleidusi emigracijoje Edita pasakoja, kad šis laikotarpis Anglijoje jai buvo vienas sunkiausių, kuriuos kada yra tekę išgyventi. Tačiau, kad ir kiek skausmo ir slogių emocijų patyrė, šios patirties, jei būtų įmanoma grąžinti laiką atgal, nekeistų.
„Ilgą laiką maniau, jog padariau didelę klaidą išvykusi. Bet dabar esu visai kitos nuomonės. Be galo daug išmokau, daug pamačiau ir patyriau. Tai neįkainojama patirtis, kurios niekada nebūčiau turėjusi, jeigu būčiau likusi Lietuvoje“, – teigia Edita.
Gyvendama per du miestus, moteris vis dvejoja, kurioje šalyje įsivaizduoja savo ateitį:
„Lietuvoje mano šaknys, metams bėgant vis labiau prie tų šaknų traukia. Tačiau užsienyje – visiška laisvė, kas man yra be galo svarbu. Be to, sunku yra atsisakyti galimybės kasdien sutikti žmones iš viso pasaulio. Vien tik stebint juos, daug sužinai, išmoksti. Tai be galo praturtina. Be to, socialinės garantijos čia irgi ne paskutinėje vietoje.“
Visgi, E. Voverytė neslepia, kad vis dažniau ją erzina britų požiūris į gyvenimą. Prie to moteris visiškai negali priprasti.
„Kapitalizme ištirpusios vertybės, už nenuoširdžių šypsenų paslėpta arogancija, ksenofobija, brutalus egoizmas mane po tiek metų vis dar stebina. Tas atsispindi ir mano kūryboje“, – išdėsto sau nepriimtinas gyvenimo požiūrio realijas E. Voverytė.
Aistra menui kilo dar vaikystėje
Kartu su seneliai augusi moteris, pasakoja, kad į atmintį įsirėžusi yra visuomet senelio švarko kišenėje buvusi nuotrauka.
„Senelis buvo miesto laikrodininkas, tobulu balsu ir tobulais pirštais, kuris visada vilkėdavo kostiumą, nors turėjo rimtų problemų su alkoholiu, tai netrukdė kas rytą išsilyginti marškinių. Savo švarko kišenėje visada nešiojosi mažą juodai baltą fotografiją, puikiai ją prisimenu.
Joje buvo nufotografuota senelio mirusi mama, gulinti nuoga šalia jų namo, su juoda skilute paširdžiuose. Senelis visad ašarodavo, rodydamas tą fotografiją. Toks prisiminimas, manau, kad netiesiogiai atsispindi ir mano fotografijose“, – atvirauja E. Voverytė.
Editos mama jos gyvenime atsirado, kai moteriai buvo apie dvylika metų. Tačiau dabar, vieni artimiausių šeimos narių, jau yra iškeliavę amžinojo poilsio. Gyvas likęs yra tik E. Voverytės tėvas. Visgi, gerbdama tėvo pasirinkimą nebendrauti, moteris su juo visai nepalaiko artimų santykių.
„Nuo pat vaikystės vis sukiojausi meno pasaulyje. Šešerių metų jau mokiausi Panevėžio muzikos ir dailės mokykloje, grojau pianinu, vėliau, jau paauglystėje, pozavau vietiniams menininkams. Vienos fotosesijos metu dovanų gavusi fotoaparatą, nuo tos dienos jo iš rankų taip ir nebepaleidau.
Man tai atvėrė vartus į kažkokį visai naują pasaulį, kuriame sutikau begalę nuostabių, talentingų žmonių, kuriems pirmą kartą gyvenime neatrodžiau keista. Priešingai – buvau jų visų labai globojama, už ką esu dėkinga iki šiol“, – pasakoja apie fotomenininkės karjeros pradžią Edita.
Anot moters, daugelį gali nustebinti pramoninio Panevėžio kita pusė – jis suburia kūrėjus: „Panevėžys, kaip bebūtų keista, yra nuostabių kūrėjų meka. Jame labai daug kuriančių žmonių, nuostabiai talentingų ir garsinančių mūsų šalį visame pasaulyje.“
Neįprastas fotografavimo procesas
Įgytą trylikos praleistų emigracijoje skausmingų metų patirtį E. Voverytė perteikė pristatydama autorinę fotografijų parodą „Autoportretai: Sekretai“:
„Joje atsispindi visos mano per pastaruosius trylika emigracijos metu sukauptos patirtys, todėl darbai nėra labai šviesūs ar malonūs akiai. Matyt, tai tarsi kažkoks saviterapijos procesas, padedantis išsigryninti, išsilaisvinti, nors ir inspiruotas visiškai nekalto žaidimo, žaisto vaikystėje.
Kita vertus, nei vienas mano ciklas nėra labai šviesus ar šiltas. Man fotografija visada buvo tarsi asmeninis dienoraštis, kurį vartant suprantu, kur toliau eiti ir kodėl.“
Kalbėdama Edita cituoja A. Adamsą, jog „fotografijose atsispindi visi mūsų matyti filmai, perskaitytos knygos, klausyta muzika, mylėti žmonės.“ Nenuostabu, kad visa idėja ir prasidėjo Liverpulyje, kuriame E. Voverytė tuo metu gyveno.
„Laimėjusi stipendiją Lietuvoje, išsinuomojau nedidelę studiją pačioje miesto širdyje, šalia žymiosios Anglikonų katedros, kurioje praleisdavau nemažai laiko. Man patikdavo ten tiesiog sėdėti. Būnant ten pasijauti toks mažas, labai geras jausmas. Ten dažnai repetuodavo vietinis berniukų choras, sėdėdavau ir klausydavausi – jausmas lyg būtum kokiame nors gerai sukalibruotame filme“, – pasakoja apie parodos darbų pradžią Edita.
Pasiruošimo darbai apkarto pasaulyje prasidėjus pandemijai. Edita dalinasi, kad tuo metu nežinojo, ką daryti, nes sustoję darbai prieš artėjančią parodą kėlę nerimą.
„Nebuvo kas pozuoja, nežinojau, ką daryti. Beliko laukti ir tiesiog eskizuoti. Kai tik apribojimai baigėsi, puoliau fotografuoti. Niekada nesu dirbusi tokiu tempu. Todėl kai kurie darbai nėra tokie, kokius planavau, nes tam tiesiog pritrūkau laiko.
Niekada nedirbu viena, nes tai tiesiog būtų neįmanoma fiziškai, man visada asistuoja bent keli žmonės Pats procesas vyksta štai taip: pozuotojas gulasi po trimis sunkiais stiklais, aišku, yra specialiai sukonstruotas rėmas, tačiau stiklų spaudimo jis nesumažina, taip tiesiog yra saugiau. Beje, stiklai yra užsakyti specialiai, tam, kad įvykus nelaimei, nesužeistų pozuotojo“, – aiškina fotografavimo procesą ir darbus ruošiantis parodai.
Dėl savo darbų – nesiteisina
Laisvalaikiu Edita Voverytė įkvėpimo kūrybai ieško kitų menininkų darbuose, kurie nebūtinai yra susiję tik su vizualu. Viena labiausiai atpalaiduojančių menininkę krypčių yra keliavimas:
„Lankau meno galerijas, būtinai ieškau džiazo klubo, kuriame grotų vietiniai džiazo muzikantai ir apsilankau sveiko maisto restorane.
O kai neturiu galimybės keliauti į kitas šalis, tiesiog traukiu su šunimis į miškus, kur nėra žmonių. Škotija tam yra nuostabiai tinkama šalis. Visai netoli miesto yra tokių vietų, kur mylių mylias eidamas nieko nesutiksi.“
Edita tikina, kad tokia veikla ją atpalaiduoja, įkrauna nauja energija ir taip moteris jaučiasi laiminga. Visgi, dažnai nutinka, kad dėl savo kūrybos pobūdžio, būna girdi ir nuostabų.
„Kai išgirstu priekaištą, jog mano kūryba nėra jauki ar šviesi, o taip nutinka gana dažnai, visada prisimenu M. Abromovič jau klasika tapusį video darbą „Art must be beautiful.“ Tada nurimstu, nesiteisinu“, – atvirauja fotomenininkė Edita Voverytė.
