Pakartotinio susitikimo metu L. Venskevičius patikslino, kad nėra padaręs nusikaltimų susijusių su mažamečiais. Taip pat Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktorius patvirtino, kad pagal L. Venskevičiaus byloje esančią informaciją duomenų apie įvykdytus nusikaltimus mažamečių asmenų atžvilgiu nėra. Atsiprašome už netikslumus pradinėje informacijoje (tv3.lt portale 2016 m. sausio 4 d. patalpintame straipsnyje „Iki gyvos galvos nuteistas žmogžudys Linas Venskevičius: pats sau jau atleidau“), kai per pirmą pokalbį (2015 m. gruodžio 31 d.) dėl fakto klaidos su L. Venskevičiumi buvo susietas jo nepadarytas nusikaltimas mažamečio asmens atžvilgiu.
Portalas tv3.lt 2016 metų sausio pradžioje rašė apie nuo 1997 birželio mėn. (anot nuteistojo) kalinio duoną kremtančio vyro gyvenimą, begalinį norą ištrūkti į laisvę bei, kaip tikina jis pats, siekį atversti naują švarų gyvenimo lapą.
Pradėtų naują gyvenimą
Nuteistasis piktinosi, kad Lietuvoje galioja dar sovietmečiu kurtas Baudžiamasis kodeksas, kuris atima nuteistiesiems iki gyvos galvos net menkiausią viltį kažkada atsidurti laisvėje bei pradėti gyvenimą iš naujo.
„Sugebėčiau atsidūręs laisvėje pradėti sąžiningą gyvenimą. Dirbčiau pas ūkininką, būčiau pareigingas vyras ir tėvas. Nėra net abejonės. Mes (nuteistieji iki gyvos galvos) visuomenei atrodome lyg didžiausi baubai. Nors esame tokie patys žmonės, kurie padarė žiaurių klaidų ir už jas dabar privalės mokėti visą likusį gyvenimą“, - pabrėžė tv3.lt pašnekovas.
Ir tuo pačiu pridūrė: „Per 18 metų, kuriuos jau praleidau už grotų, supratau, kokia iš tikro yra vertinga laisvė...“
Kasdienybė – slegianti
Dienos kameroje prailgsta, tačiau daug veiklos, anot L. Venskevičiaus, susirasti – sunku. „Daug skaitau, galiu tam tikromis valandomis naudotis kompiuteriu, žiūriu televizorių. Prieš šventes gaminome atvirutes vaikų namams. Veiklos tikrai nėra per daugiausiai.
Yra skiriamas laikas pasivaikščiojimui, bet per juos negalima pratarti nė žodžio. Lygiai tas pats galioja ir bandant susikalbėti per kamerų langus. Norisi žmogiškesnių sąlygų, todėl kaliniai ir rašo nuolat skundus. Bet į juos mažai kreipiama dėmesio“ , - gyvenimą už grotų apibūdino L. Venskevičius.
Pašnekovas piktinosi, kad kalėjime nuteistiesiems nėra galimybės gamintis maisto patiems: „Negaliu nusipirkti geresnio maisto ir kažką pasigaminti pats. Suvaržymų yra gerokai per daug, tačiau niekas nesikeičia jau daugelį metų.“
Nepaisant visko, L. Venskevičius žada nenuleisti rankų ir rašyti prašymus dėl malonės suteikimo. Laisvėje, anot L. Venskevičiaus, jis turėtų galimybę parodyti, kad žmogus gali pasikeisti.
