Mielas buvęs prezidente! Bėda ne ta, kad emigrantai pyksta ant Lietuvos, bėda, kad jie ant jos nebepyksta. Jie tiesiog į Lietuvą numojo ranka. Kaip ir Lietuva į juos ranka numojo. O šnekos, kad puikus auksinis jaunimas sugrįš ir puikią auksinę Lietuvą sukurs yra totalus savęs apgaudinėjimas.
Jaunimas į Lietuvą grįš tada, kai ten atsiras galimybės. Dabartinis jaunimas ne herojai ar kankiniai, kurie muštų kakta į sieną – šiuo metu tik toks variantas jiems ir siūlomas. Bet ar negalėtų Lietuvos valdžia lygiai taip pat išsijuosusi, kaip išsijuosia kurdama kuo palankesnes sąlygas amerikiečių ar kiniečių investicijoms į Lietuvos verslą, kurti galimybes užsienyje studijuojantiems lietuviams grįžti į tėvynę?
Gal kuria? Gal Darbo partija užmezgė ryšį su užsienyje politologiją ar tarptautinius santykius studijuojančiais lietuvaičiais, kad artimiausiuose rinkimuose turėtų pamainą savo sultyse konservuotoms graužinienėms ir gapšiams? O gal prezidentė į savo komandą pasikvietė nors vieną, Anglijoje ar Amerikoje baigusį tarptautinės teisės ar ekonomikos studijas? Arba gal didieji Lietuvos verslininkai nusižiūrėjo bent vieną verslo gudrybes Londone kremtantį ir „Starbuckse“ pragyvenimui užsidirbantį tautietį, kuriam imtų mokėti stipendiją, kad šis, mokslus baigęs, grįžtų dirbti į Lietuvą?
Kažkaip negirdėjau. Arba aš apykurtė, arba, jei tokių pavyzdžių yra, apie juos šaukiama nepakankamai garsiai. Dažniausiai Lietuvos politikos ir verslo elito ryšiai su užsienyje studijuojančiu jaunimu apsiriboja konferencijomis ir diskusijomis. Gal tai ir gera pradžia, bet gerokai užsitęsusi.
Nereikia bijoti pykti ant Lietuvos. Nes pyktis, kaip ir meilė, pavydas ar nuoskauda, yra gyvo ryšio su tuo, kas brangu, išraiška. Beje, gal jums teko girdėti, kad mūsų politikai ragintų emigrantus mylėti Lietuvą? Ne? Man irgi neteko. Gal gėdisi, suprasdami, kad to jau būtų per daug? Bet raginimai nepykti skamba iš kiekvieno Anglijos lietuvius aplankančio veikėjo lūpų.
Gal ir gerai, kad jie tą nuolat kartoja, nes kiekvienas tėviškai globėjiškas pamemlenimas „nepykit“ sukelia sveiką pyktį.
Anglai turi gerą posakį - „don‘t patronize me“. Nė nežinau, kaip jį išversti, kad ir gerai skambėtų, ir atitiktų prasmę. Kartais atrodo, kad pati lietuvių kalba pilna nuolankumo - nesitaikstymo frazės beveik nepasiduoda vertimui arba išvertus virsta apveltais išvedžiojimais. Bet Anglijos lietuviai, net anglų kalbą nelabai mokėdami, šią frazę, manau, puikiai supranta. Ir turbūt ne kartą girdėjo ją iš mokyklą čia lankančių savo vaikų lūpų.
Pats laikas supykti ir globėjiškiems patarėjams atrėžti „don‘t patronize me“. Jei ima pyktis – pykim. Juk kai pykstam, pykstam ne ant Lietuvos gamtos, ne ant berželių, ežerų ir grybų - Lietuvos gamta graži, dosni ir niekuo dėta. Ir, ačiū Dievui, dar galutinai nenuniokiota. Kai pykstam, pykstam ant namudinės, lietuviškos, savoj žemėj išaugintos bejėgiškos politikos, susikompromitavusių politikų ir korumpuoto verslo. Ant žmones mulkinančios, tiesą su melais į vieną šiupinį sumalančios žiniasklaidos. Ir, žinoma, ant pačiu aukščiausiu lygiu skleidžiamo susitaikėliškumo.
Jeigu dabar nepyksim, ateis laikas, kai nebebus nei ko mylėti, nei ant ko pykti.
Zita Čepaitė
