Nužydėjo, žolynų puokštėm nušlamėjo Žolinė - žiūrime ir netikime, kiek nedaug dienų liko vasarai. Jau ir šventasis Baltramiejus, rugpjūčio 24-oji, - gandrų išskridimo diena.
Pavasarį turime ne vieną šventę, kuri svarbi ir mums, ir paukščiams: per šventąjį Juozapą sugrįžta pempės, Blovieščiaus dieną - gandrai. Rudenį kažkodėl palydime tik gandrus. Matyt, tik jie vieni tokie pastebimi, o kiti paukščiai nušmėžuoja ir pradingsta. Iš tikro - jau išskrido čiurliai, keliauja žaliosios krosnilandos, devynbalsės, musinukės, paprastosios medšarkės. Mes nematome jų iškeliaujančių, tiesiog vieną dieną pasigendame ir tiek.
Gandrai kitokie - jau rugpjūčio pradžioje jaunikliai paliko lizdus, kiti - vėluojantys - plasnojo sparnais stovėdami ant savo namų krašto, skubėjo mankštinti sparnus. Paskui visi jie pabiro laukuose, pasklido po ražienas, nušienautas pievas, arimus. Jeigu laukuose pasirodo kombainas, žoliapjovė ar dirvą ariantis traktorius, gandrai sukrunta: kur kas nors dirbama, visada lengviau rasti maisto.
Bet raudonkojai raudonsnapiai paukščiai visada drauge, ypač kol jaunikliai mokosi savarankiško gyvenimo. Dabar jie jau žvitrūs, nuo tėvų beveik neatskiriami. O pradžioje nemokėjo net žiogo nutverti, vis žirgliojo greta tėvų ir jiems iš snapų stvarstė pagautus žiogus ar peles. Šis mokslas - neilgas, supratę gardžių maisto trupinių kilmę, gandriukai ėmė patys kapsėti, lesioti.
Rugpjūčio viduryje gandrai pradeda seimuoti - rinktis į didelius pulkus, kleketuoti kartu, tvarkytis plunksnas. Neįminsime tokio jų pasirengimo prigimties, nesužinosime, kas veda pulkus į žiemavietes, kas rodo kelią. Atrodo, ypatingo vedlio tam nereikia, nes mokslininkai eksperimentais įrodė, kad pavieniai šių metų jaunikliai skrenda tuo pačiu keliu kaip ir visi kiti gandrai. Kelio ieškoti jiems nereikia, jis - įgimtas, suprantamas savaime.
Ar tikrai gandrai išskrenda per šventąjį Baltramiejų? Mūsų protėviai buvo pastabūs ir svarbius savo atradimus susiedavo su aiškiomis dienomis, šventėmis. Iš tikro - gandrai išskrenda iki rugpjūčio 24-osios, o lieka vėluojantys, atskridę iš šiauresnių regionų.
Kur link nutolo mūsų gandrai?
Jų kelias - per Baltarusiją ir Lenkiją, Ukrainą ir Bulgariją, Turkiją, rytiniu Viduržemio jūros pakraščiu, o paskui - tiesiai į Afriką. Rudenį gandrai neskuba: suradę ramias, maisto turtingas vietas, jie apsistoja ilgesniam laikui. Iki pačių tolimiausių žiemaviečių jiems 8-10 tūkstančių kilometrų. Jas paukščiai pasieks tik lapkritį.
Ar nepavojingos tokios ilgos kelionės?
Žinoma, jos pavojingos, nes gandrai žūva nutūpę ant elektros stulpų, atsitrenkę į laidus. Kai kur jie žūva prilesę nuodingo maisto, o Šiaurės Afrikoje susiduria su pirma rimta kliūtimi - medžiokle. Tai mums gandrai atrodo nuostabūs, beveik šventi paukščiai. Afrikoje jie - gana stambūs valgomi paukščiai.
Palinkėkime gandrams gero kelio, išvengti visų tykančių pavojų. Pamokim jiems iš paskos - skriskite ir pavasarį būtinai sugrįžkite!
