Žemyninėje Europoje nuo XI iki XVII a. buvo užfiksuota daugybė keistų pranešimų apie „šokių marus“, taip pat vadinamus šv. Jono šokiu arba šv. Vito šokiu (krikščionybėje šv. Vitas globoja šokėjus).
Protrūkį įžiebdavo grupė žmonių, kurie nei iš šio, nei iš to pradėdavo šokti taip, lyg būtų apimti pamišimo. Prie jų prisijungdavo vis daugiau „šokėjų“ ir muzikantų, o kartais susiburdavo net tūkstantinė minia, kol visa ši scena primindavo košmariškus Jeronimo Boscho paveikslus. Pačių sunkiausių atvejų metu, kai kurie žmonės šokdavo tol, kol mirdavo nuo išsekimo.
Vienas geriausiai dokumentuotų „šokio maro“ atvejų įvyko 1374 m. birželį Šventosios Romos imperijos mieste Achene, dabartinės Vokietijos teritorijoje.
Viename liudijime rašoma: „Jie susikibę rankomis sukosi rateliuose ir, regis, praradę bet kokią savo pojūčių kontrolę, nepaisydami praeivių, toliau šoko valandų valandas, kaip kokie pamišėliai, kol galiausiai išsekę krito ant žemės.“
„Ligai išsivysčius, viskas prasidėdavo nuo epilepsijos traukulių priepuolio. Nukentėjusieji krisdavo ant žemės be sąmonės, vos galėdami įkvėpti. Iš burnos jiems verždavosi putos, kai jie staiga atsistodavo ir pradėdavo šokti, lyg būtų keistai tampomi“, – teigiama įvykio aprašyme.
Remiantis šaltiniais iš visos Europos, XIV a. ši manija išplito į kitus Šventosios Romos imperijos miestus, įsikūrusius dabartinėse Vokietijos, Nyderlandų ir Belgijos teritorijose.
Norint paaiškinti šį keistą reiškinį, buvo pasiūlyta daugybė teorijų. 2009 m. medicinos mokslų žurnale „The Lancet“ buvo paskelbtas darbas, kuriame yra nagrinėjamas „pamirštas šokių manijos maras“ ir tiriami galimi jo paaiškinimai.
Vienoje populiariausių hipotezių teigiama, kad žmonės galėjo apsinuodyti miltais, kuriuose buvo paprastosios skalsės – grybo, paprastai augančio ant rugių. Ilgalaikis grybo išskiriamų medžiagų vartojimas gali sukelti daugybę simptomų, tarp jų ir traukulius, spazmus, maniją ir psichozę.
Yra žinoma, kad paprastojoje skalsėje yra lizergo rūgšties, vienos pagrindinių lizergo rūgšties dietilamido (geriau žinomo, kaip LSD) sudedamųjų dalių. Kituose paaiškinimuose teigiama, kad šokių marus galėjo sukelti kitos panašios ligos ar medžiagos, tačiau mažai tikėtina, kad festivalį primenantį protrūkį galėjo sukelti kokia nors epidemija.
Kitas galimas paaiškinimas yra į masinį transą panaši būsena, kurią galėjo lemti dėl skurdaus derliaus ir sunkių ligų sutrikusi žmonių psichologinė būklė. Kiti pastebi, kad šis reiškinys yra panašus į apsėdimo ritualus, aptinkamus įvairiose pasaulio kultūrose.
Tikriausiai vienas patikimiausių paaiškinimų yra tai, kad tai buvo masinės psichogeninės ligos forma, kartais vadinama masine isterija. Šiuo terminu yra apibūdinami incidentai, kai grupė žmonių, reaguojant į tikrą ar įsivaizduojamą pavojų, patiria panašius psichologinius ar fizinius simptomus, pavyzdžiui, nualpsta.
Nors tai ypatingai retas reiškinys, reikšmingų masinės isterijos atvejų yra užfiksuota net ir šiais laikais. 2011 m. 18 žmonių Niujorko vidurinėje mokykloje staiga pradėjo patirti nekontroliuojamus trūkčiojimus, spazmus ir žodinius tikus – Tureto sindromą primenančius simptomus.
1983 m. šalia Vakarų Kranto įvyko alpimo epidemija, paveikusi daugiau nei 1 000 žmonių, daugiausia, palestiniečių paauglių mergaičių. Kaip ir viduramžių šokių marus, šiuolaikines masines psichogenines ligas yra sunku atskirti nuo tikrų aplinkos teršalų poveikio.
Istorikas Johnas Walleris prieš tai minėtame „The Lancet“ publikuotame darbe teigė, kad šokių maro reiškinius geriausiai paaiškina šių hipotezių mišinys. Jis tvirtina, kad mases tikriausiai sukrėtė sunkūs psichologiniai išgyvenimai, o situacijos negerino ir plačiai paplitusi šv. Vito ir Jono šokio prakeiksmo baimė. Darbo išvadose rašoma: „Taip psichinė epidemija virto į religinį ritualą.“
