Rūta Juozaponytė
Augustinas Žemaitis, tinklaraščio augustinas.net autorius, net nebando slėpti, kad kelionės jam – daugiau nei pomėgis, tad kiekvienai iš jų vaikinas ruošiasi labai kruopščiai. Ne išimtis ir kelionė į Iraną: noro nukeliauti į persų civilizacijos tėvynę nenuslopino net plačiai paplitę stereotipai apie Iraną.
Vakarietiškų oazių nėra
„Tikrovė pranoko mano lūkesčius, o keliauti po šalį gana paprasta. Tiesa, būnant Irane nerasite vakarietiškų oazių, kuriose viskas būtų kaip namie. Ir vakarietiškų veidų šalyje pamatysite be galo mažai. Iš visų mano lankytų šalių Iranas išsiskiria tuo, kad yra palankus keliauti, nors čia palyginti mažai turistų iš Vakarų“, – patikino Augustinas. Ir sutiko pasidalyti savo per dvi savaites Irane patirtais įspūdžiais.
Anot A.Žemaičio, vakariečiams keliauti į Iraną trukdo baimė. „Bet ta baimė nepagrįsta: Iranas saugumo požiūriu labai skiriasi nuo gretimų Irako ir Afganistano valstybių gerąja prasme, – tikino lietuvis. – Irane, pavyzdžiui, terorizmo beveik nėra, o paskutinis karas baigėsi anksčiau nei rusų tankai traiškė žmones Vilniuje (kalbu apie 1991 m. sausio įvykius). Iraniečiai itin draugiški atvykėliams, domisi jų gyvenamomis šalimis ir kultūra. Irane, beje, laisvai veikia katalikų bažnyčios, sinagogos, zoroastristų šventovės.
Anot A.Žemaičio, kad gautum Irano vizą, dabar jau nereikia siųsti pasą į ambasadą. Iškvietimas gaunamas internetu, o viza suteikiama oro uoste: tiesa, už tai teks susimokėti. „Atstumas iki Irano – gana nedidelis, į jį galima nuskristi pigiau nei į daugumą kitų egzotiškų kraštų. Įprasta kelionės Vilnius–Teheranas–Vilnius (su persėdimu) kaina 1 800 Lt, akcijos metu – 1 400 Lt“, – patikino vaikinas.
Dėmesys vakariečiams
Langu į Iraną lietuviui keliautojui tapo... Azerbaidžanas. Ne, ne toji mums pažįstama buvusi sovietinė respublika, o dabar – nepriklausoma valstybė. „Tai Azerbaidžanas Irane. Būtent čia gyvena dauguma pasaulio azerbaidžaniečių, jie sudaro net 24 proc. Irano gyventojų, o dauguma – 51 proc. – yra persai“, – pasakojo A.Žemaitis.
Anot jo, kiekvieno miesto Irane širdis yra turgus. Didžiausias Azerbaidžano regiono turgus – Tabrize. Buvusiesiems Egipte ar Maroke gali pasirodyti kone stebuklu tai, kad per kelias jame praleistas valandas Augustinui nė sykio niekas nepasiūlė ką nors pirkti. Tačiau kiekvienas užsienietis čia traukia vietinių gyventojų dėmesį, ir sukelia norą paspausti jam ranką. „Kartais praeiviai siūlosi padėti, bet nieko mainais nesitiki. „Čia – ne Egiptas ir ne Indija – žmonės padeda dykai“, – vėliau man sakė vienas iš sutiktų iraniečių. Nebuvo čia ir elgetų: beveik visi iraniečiai yra musulmonai šiitai, o šie 20 proc. kasmečių santaupų atiduoda vargšams. Gatvėse daug aukų dėžučių, o pardavėjai nakčiai ant durų rankenų palieka duonos kepalų“, – patikino tai matęs lietuvis.
Irano miestų pažiba, tikrasis tūkstantmetės persų civilizacijos grožis, anot pašnekovo, – tai milžiniški turtingai išdabinti viešieji pastatai: mečetės, valdovų rūmai, dvasiškių kapai-šventovės. „Šie rūmai yra įvairiausių architektūros stilių, jų fasadus puošia plytelės su kaligrafiniais raštais, augaliniais motyvais. Rūmų viduje spindi begalė mažyčių veidrodėlių – interjero grožis nenusakomas. Pirmąsyk tokį išvydau Zandžano Sejid Ibrahimo šventovėje. Kaip įprasta, prie žymaus dvasiškio mauzoliejaus vyrai prieina iš vienos pusės, moterys – iš kitos, – pasakojo Augustinas. – O įspūdingiausias visgi yra Azerbaidžano šeicho Safi al-Dino Ardabilio mauzoliejus, pastatytas XVII a. Tačiau senamiestyje privačius puošnius kiemus ir kambarius slepia išoriškai kuklūs namai. Niūrūs laiptai į požemius atveria ištaigingas pirtis, nūnai daug kur pertvarkytas į restoranus. Tokį pirmąsyk pamačiau Kazvine. Visų kambarių grindys išklotos kilimais, baldų nėra. Ir šiandien iraniečiai daug ką veikia sėdėdami ant žemės. Patiesus ant kilimo staltiesę, kambarys tampa valgomuoju, pakeitus ją čiužiniu – miegamuoju. Net restoranuose kartais nebūna kėdžių ir stalų“, – įspūdžiais dalijosi keliautojas.
Sotūs pietūs už litą
Prakalbęs apie restoranus, jis pasidžiaugė, kad šis malonumas Irano senamiestyje – ypač pigus. Kartą sotūs pietūs jam atsiėjo litą, dvivietis kambarys su patogumais parai kainuodavo apie 75 Lt. Brangiausiai atsieidavo lankytinų vietų apžiūrėjimas (apie 10 Lt), nes užsieniečiai moka daugiau nei vietiniai. „Irane neverta tikėtis paragauti kinų, indų, japonų virtuvės patiekalų, nes „tikras“ maistas čia – tik kebabai. O nuo mėsa nelaikomos vištienos ir daržovių lietuvis būdavo atkalbinėjamas kaip nuo patiekalų vargšams.
Irano išskirtinumas akivaizdžiausiai matyti turguje ar prekyvietėse. Čia ne tik užrašai rašomi arabiškasi rašmenimis, bet ir kainų skaitmenys skiriasi nuo mums įprastų – rytų arabų. Produktų galiojimo laikas žymimas metais nuo Mahometo išvykimo į Mediną (pagal šį skaičiavimą dabar eina 1392-ieji). „Dėl sankcijų mūsiškės kredito kortelės ten bevertės, atsiskaitoma maždaug 40 proc. per metus nuvertėjančiais rialais. Benzinas pigesnis už stalo vandenį (litro kaina 30–60 ct), kone visos prekės pažymėtos užrašu „Made in Iran“. Jos atvežamos iranietiškiais automobiliais Saipa, Samand, Paykan, kuriais vairuotojai zuja gatvėmis be jokių taisyklių ir nesilaikydami saugaus atstumo, – įspūdžiais dalijosi Augustinas, priminęs, kad alkoholis ir kiauliena Irane yra nelegalūs. – Kai kurie vakariečiai čia regi diskriminaciją, bet iraniečiai taip nemąsto. Tarkime, jie siekia ne vienodinti lytis, bet, priešingai, atsižvelgia į natūralius jų skirtumus. Didele nepagarba moterims iraniečiai laiko jų seksualumo akcentavimą reklamose, madoje, popmuzikoje. Irano konstitucija reikalauja, kad moteris nebūtų objektu ar instrumentu vartotojiškumui ir išnaudojimui skatinti.“
Islamas ir moterų teisės
Anot lietuvio keliautojo, Irano miestuose daug moterų dirba, vairuoja automobilius. Moterys gali būti TV laidų vedėjomis ir firmų viceprezidentėmis, o universitetuose studenčių daugiau nei studentų. Savo grožį iranietės dažnai pabrėžia ryškiu makiažu, o nosies „parietimo“ operacijos čia tapo labai populiarios, jų nesibodi ir vyrai. Ką Irane reiškia šeima, jis sakė supratęs tada, kai vietinė mergina pasisiūlė jį palydėti iki ieškomos armėnų bažnyčios Isfahane. Sužinojusi, kad Augustinas keliauja su žmona, ji iškart pakvietė juos eiti greta, o pati kiek atsitraukė.
Iraniečiai myli gamtą, nors ji čia monotoniška – begalinė sausa plynaukštė su dykumomis ir stepės. Savaitgaliais vos ne kiekviena Irano šeima iškylauja arba pasitiesia kilimus miesto parkuose, net ant šaligatvių. „Jie vaišėmis pasidalija ir su praeiviais, ypač užsieniečiais: ir pats ragavau arbatos, saldainių“, – iraniečių svetingumą pabrėžė Augustinas.
Viena įdomiausių lietuvių patirčių Irane – zurchanės (pažodžiui – stiprybės namai) pasirodymas, kur susilieja sportas, šokis, gimnastika ir filosofija. „Zurchanė populiari šiandien kaip ir prieš 2 000 metų, kai partų kariai šitaip ruošdavosi karams su romėnais. Pagal XIV a. poeto Hafezo dainas vyrai čia sukasi it dervišai, suliedami sielą su poezija, čia mojuoja vėzdais ar metalinėmis grandinėmis“, – pasakojo Augustinas.
Be galo svarbus islamas. Parduotuvėlės ir sunkvežimiai išdabinti religiniais šūkiais, TV vedėjai vis ištaria: „Bismilach rachman rachim“ („Vardan Dievo, gailestingo ir maloningo“). Kiekviename viešbučio kambaryje yra rodyklė į Meką ir maldos kilimėlis su akmenėliu galvai. „Deja, išvysti visą Iraną labiausiai trukdo kalbos barjeras. Pirmoji užsienio kalba čia – arabų, o angliškai supranta gal kas penkiasdešimtas“, – įspėjo turistus Augustinas.
paruošta pagal kelioniumanija.lt
