Senąsias baltų tradicijas puoselėjanti Romuvos bendrija kaip ir kasmet susirinko Tauragės rajone į deivės Mildos šventę.
Ta proga Patrimpo slėnyje buvo atkurta šios baltų meilės deivės šventovė.
Pačiame Žemaitijos centre, prie Trišiūkštės, Šešuvies ir Upynos santakos, kurti Ožnugario Romuvą mintis kilo žemaičiui Kęstučiui Juškiui. Atgavęs sovietmečiu į Sibirą išvežtų tėvų žemę ir prisiminęs vaikystės pasakojimus, jis kelis dešimtmečius baltų kultūros ir senųjų šventyklų tyrinėjimams.
Būtent upių kilpose, ant skardžių, energetiškai aktyviose vietose mūsų protėviai ir kūrė romuvas. Nuo šiol čia stovės ir prieniškio Algimanto Sakalausko išraižyta, beveik 6 metrų aukščio baltų meilės, piršlybų, giminės tęstinumo deivės Mildos statula.
„Pastatėme jos skulptūrą, pašventėme pagal papročius, paprašėme, kad ji globotų meilę mūsų kraštuose“, – sako Žemaitijos žynys, vyriausiasis apeigų atlikėjas Kęstutis Juškys.
„Lietuviai grįžta prie savo etninių pagrindų. Kaip medis turi šaknis, taip ir tauta turi šaknis“, – teigia Klaipėdos baltų tikėjimo bendruomenės seniūnas Robertas Kėrikas.
Pasak legendos, į Ožnugaryje vykusias šventes atvykdavusios ir raganos. Vyriausioji atlėkdavo ant ožio nugaros, todėl vietovė ir pavadinta Ožnugariu. Visos baltų apeigos prasidėdavę nuo dvasinio ir fizinio apsivalymo dūminėje pirtyje.Mildos šventę pjesėje „Pavasario giesmė“ dar 1944 m. yra aprašęs Balys Sruoga. Susirinkę merginos pindavo gėlių ir žolynų pynes, kuriomis apvydavo kartis, eidavo apeiginius ratus, skambėdavo būgnai, kanklės, per užkurtą aukuro liepsną dievams ir Deivėms siųstos maldos ir giesmės. Etnologų Milda lyginama su graikų Afrodite, romėnų Venera, o kasmet gegužės viduryje švenčiama šios deivės diena dar vadinama Meilės diena.
Simona Stanapėdytė
LTV naujienų tarnyba
