Idėjos iniciatore tapo Indrė, kurios aistra – užsiimti „pasidaryk pats“ projektais ir dekoravimo darbais. Ne kartą draugams susirinkus praleisti laiko kartu, ji užsimindavo, kad norėtų imtis tokio projekto – atnaujinti seną sodybą, kur galėtų įgyvendinti visas savo idėjas.
Ilgą laiką buvo tik kalbos ir pasvarstymai, kad būtų smagu, nes tai atrodė be galo įdomus procesas – ne viską statyti nuo nulio, o prikelti seną pastatą naujam gyvenimui, bet metus ar pusantrų tai neišsirutuliodavo į aiškų planą.
Ir kartą susitikus pabūti kartu, Indrė užsiminė, kad pradėjo žiūrėti skelbimus ir ieškoti sodybos, tačiau nieko pirkti jiems neprireikė – Rimas, kurį laiką apie tai nė nekalbėjęs, pasakė, kad kaime turi seną apleistą, nenaudojamą pastatą.
„Namelis buvo tikrai prasto stovio, net ne namelis, techniškai – lauko virtuvėlė, pagalbinis pastatas prie pagrindinio namo, gyvenamas tiktai vasarą. Jis nebuvo apšiltintas, stovėjo tik senas mūrinis pečius. Pasiūliau išbandyti jėgas ten, jeigu kažkas pavyks, galbūt galvosime apie rimtesnį projektą“, – pasakojo R. Bušauskas, „projektėlio“ savininkas.
Viską darė patys
Tarpušvenčiu susitikę draugai dar pakalbėjo, išsikalbėjo ir nusprendę imtis projekto nieko nelaukę 2023-ųjų sausio pradžioje pirmąjį kartą nuvyko į trobą. Kaip pasakoja Rimas, čia maždaug dešimtmetį niekas negyveno, tad ir stovis nebuvo puikus, tačiau tai draugų neišgąsdino.
Vis tik, svarbu paminėti, kad Indrė – duomenų analitikė, Vilius – IT analitikas, Rimas dirba komercinių produktų vadovu, tad nė vienas neturėjo nė menkiausios patirties statybose, todėl viską pradėjo nuo nulio. Greičiausiai čia ir slypėjo visas įdomumas ir davė dar didesnį stimulą veikti – prisiliesti savo rankomis ir pamatyti, kokie iššūkiai laukia.
O iššūkių kilo nemažai, vien pirmąjį kartą apžiūrėjus trobą buvo aišku, kad reikės keisti stogą, nes šis buvo kiauras, o bedirbant vieną darbą vis paaiškėdavo, kad jų reikės atlikti daugiau. Tačiau šiandien jie jau mėgaujasi sau įsikurta poilsio vieta vienkiemyje, tarp miškų, kur dvelkia ramybe.
Kompanija sau išsikėlė kelis tikslus, pirmiausia, absoliučiai viską daryti patiems, vien savo rankomis, be kitų pagalbos, antra – išleisti kuo mažiau pinigų. Sutaupyti padėjo tai, kad nereikėjo pirkti sodybos, tačiau, kaip vėliau suprato, buvo naivu tikėtis sutilpti į norimą nedidelę sumą.
„Nesidomėjome nei kiek mediena kainuoja, nei ko mums reikės, galvojome, kad mūsų biudžetas bus daugiausiai iki poros tūkstančio eurų, bet kai tik pradėjome giliau domėtis, žiūrėti, paaiškėjo, kad tiek kainuos vien mediena, reikalinga statyboms“, – šiandien su juoku prisimena Rimas.
Prieš pradedant darbus teko užsisakyti medieną, kurios reikiamo kiekio skaičiavimas šiandien sukelia juoką, mat nė vienas nežinojo, kaip apskaičiuoti kiekį kubais, tad matavo ir po vieną lentą, ir po rąstelį.
Toliau sekė darbai viduje – šlavimas, valymas, nulupus kartoną, kuriuo buvo apkaltos sienos, teko išimti visus spalius, o darbams persikėlus į lauką pasimatė tikroji padėtis.
„Konstrukcijos per eilę metų buvo sutrūnijusios – papildomai keitėme kai kuria karkaso dalis, tvirtinome namą, kad jis būtų ilgaamžiškesnis, o ne vien keliems metams“, – trumpai nupasakojo pašnekovas.
Dalį baldų gaminosi iš likusių medžiagų
Vis tik daugiausiai laiko ir jėgų pareikalavo stogo keitimas, prie jo tekdavo dirbti arba po vieną, arba dviese, nes Indrė bijojo lipti kopėčiomis, sudėtinga užsikelti medžiagas, o ir pasidomėti, kaip tinkamai sukonstruoti stogą, teko nemažai.
Stogo dengimui draugai pasirinko bitumines čerpes – nors daugelis sako, kad tai nepraktiškas ir neilgaamžis pasirinkimas, apsisprendimą lėmė ir dar vienas užsibrėžtas tikslas taupymo sumetimais visas medžiagas parsigabenti pačių turimu lengvuoju automobiliu.
Prie stogo teko padirbėti, o štai apdailos darbai maloniai nustebino – draugai bendromis jėgomis ir išorę, ir vidų lentomis apkalė vos per porą dienų. Kaip pasakoja Rimas, ir išorę, ir vidų pasirinko dengti tokiomis pačiomis lentomis – taip galėjo užsitikrinti, kad nė viena lenta nenueis veltui. O jei kas iš medžiagų ir liko, sunaudodavo ir tai.
„Lovą, virtuvinį komplektą pasidarėme patys, savomis rankomis, iš medžiagų likučių. Virtuvė yra visiškai padaryta iš to, ką turėjome, radome, kas buvo likę, pirkome tik dureles, rankenėles ir stalviršį iš nupigintų prekių skyriaus.
Viską, ką radome, maksimaliai stengėmės išsaugoti ir panaudoti antrą kartą. Radome nemažai baldų troboje, kuriuos panaudojome, Indrė iš savo tėvų namų atvežė kėdes, kurios jau buvo paliktos išmetimui. Jas nušlifavome, perdažėme ir pervilkome – daugybė daiktų yra perdaryti, perdažyti tam, kad estetiškai atrodytų, nieko neišmetėme. Net senas nuo namelio nuluptas lentas pernaudojome“, – pasakojo pašnekovas.
Jis priduria, kad nupigintų prekių skyriuje pavykdavo rasti daugybę perliukų, kurie net jei atrodydavo, kad niekur neras savo vietos, galiausiai patobulinus visada būdavo panaudojami. Vyras atvirai sako – ne vieną daiktą trobai pirko vien todėl, kad jie buvo labai pigūs, bet nė vienas jų neliko nepanaudotas.
„Nuo pat pirmos akimirkos, kai nusprendėme tvarkyti trobą, turėjome viziją, ko norime, kaip tai atrodys – tai padėjo sutaupyti įrenginėjant, nereikėjo ilgai ieškoti sprendimų. Ir kai kurias prekes dar net neapsilankę troboje pirkome. Būdavo, nuvažiuoji į prekybos centrą, randi labai pigius tinkančius indus ir perki, nes labai pigu.
Nusipirkome šviestuvą, nusipirkome lemputes, kurias pakabinome praėjus beveik metams po pirkimo, bet tai padėjo sutaupyti daug pinigų“, – vardijo R. Bušauskas.
Vyro teigimu, brangiausi buvo neapgalvoti pirkiniai, kurių reikėjo čia ir dabar – nebūdavo laiko nei pažiūrėti akcijų, nei paieškoti, kur galima įsigyti pigiau, tekdavo važiuoti ir pirkti, kitaip darbai sustotų.
Interjerą padiktavo troba
Darbai troboje jau 99 proc. baigti – sutvarkyta ir namelio išorė, ir vidus. Išorė nudažyta juodai, vidus – šviesus, o nemažai interjero ir vidaus įrengimo sprendimų padiktavo pati troba.
Rimas atvirauja, kad proceso metu buvo minčių, galbūt būtų paprasčiau viską nušluoti nuo žemės paviršiaus ir statyti naują namą, tačiau dabar supranta – tada būtų turėję tik paprastą kvadratinę dėžutę, o dabar užėjus į vidų matyti ir skliautinės lubos, ir antresolė, yra ir atskiras kambarėlis.
Interjerą draugai patikėjo į Indrės rankas – vidus šviesus, dvelkia autentika, o savo vietą čia atrado ir troboje rasti radiniai: seni, gražiai dėžutėje supakuoti, gal nė nenaudoti įrankiai, taurės, jau minėti baldai:
„Interjero norėjosi šviesaus ir erdvaus, todėl ieškojome paprastų, funkcionalių baldų, nes vietos nėra daug, apie 45 kv. m., o atvažiavus trise norisi visiems sutilpti, norisi, kad būtų funkcionalu ir turėtume kur suslėpti daiktus, nes labai nepatinka būti apsikrovus spinteles ir kitus paviršius.“
Suskaičiavo, kiek viskas kainavo
Pamenate draugų tikslą išleisti vos porą tūkstančių eurų? Nors į tokią sumą tilpti nepavyko, Rimas skaičiuoja, kad viskas atsiėjo apie 8-8,5 tūkst. Ir, žinoma, kainavo daug valandų ir darbo – pašnekovas šypsosi, kad, greičiausiai, ant rankų pirštų galėtų suskaičiuoti, kiek dienų ir savaitgalių per pastaruosius metus nepraleido prie trobos.
Dabar belikę smulkūs darbai, kurie, ko gero, niekada ir nesibaigs, nes visada bus minčių ir norų, ką dar padaryti ar patobulinti, šiuo metu draugai susikoncentravę į aplinkos tvarkymą – jau įsirengė terasą, dar reikia ją pabaigti tvarkyti. Tad kai jau galima lengviau atsipūsti, ar draugai vėl imtųsi panašaus projekto?
„Šalia stovi didelis gyvenamasis namas, galbūt ateityje, kai po šio projekto pailsėsime, pereisime prie didžiojo namo, kur galėsime įsirengti ne tik poilsiui skirtą namelį, bet ir gyvenamąjį namą pasidaryti, tačiau tai yra labai tolima ateitis ir nežinome, ar mums to reikia.
Ir trobą susitvarkę esame taip, kad ir gruodžio mėnesį čia galime gyventi, nors pirminis planas buvo, kad tai bus vasarnamis. Žiemą turėjome nemažus šalčius, bet tai nekėlė problemų čia būti – turime krosnelę, kurią pasikūrename malkomis ar briketais ir kuo puikiausiai laiką leidžiame ir žiemos savaitgaliais“, – šypteli R. Bušauskas.
