Neretai žiniasklaidoje arba oficialių asmenų pareiškimuose skamba pavojaus varpai dėl lietuvių tautos ir lietuvių kalbos likimo. Skirtingi autoriai bando įtikinti visuomenę, kad esame atsidūrę ties praraja ir todėl būtina griebtis kažkokių radikalių priemonių, kurios leistų išgelbėti Lietuvą nuo pražūties.
Kalbant apie lietuvių tautos išnykimą, kaip pagrindinė problema paprastai nurodoma emigracija ir jos mastai. Tuo pačiu dažniausiai primenama, kad išvažiavusius Lietuvos gyventojus netrukus pakeis imigrantai iš egzotiškų šalių. Kai kurie autoriai baugina mus, kad iki šio amžiaus pabaigos daugumą Lietuvos gyventojų sudarys mulatai ir kiti „neaiškios rasės“ žmonės, o Lietuva neteksianti savo tapatybės.
Gal ir galima pritarti nuomonei dėl Lietuvai iškilusių grėsmių, bet tikrai tai nėra naujieji imigrantai (ypač turint omenyje, kad Lietuva yra ne tiek imigrantus priimanti, kiek pati juos skleidžianti šalis). Kaip pagrindines grėsmes vertėtų nurodyti mūsų visuomenės apatiją ir abėjingumą šalyje vykstantiems procesams, jos pilietinę demotyvaciją ir moralės smukimą. O imigrantai iš svečiųjų šalių nėra tiek gausūs, kad būtų galima pradėti kalbėti apie kažkokią „svetimų kultūrų invaziją“, juolab kad didžioji minėtų imigrantų dalis užtrunka Lietuvoje palyginti neilgam – nuo kelių mėnesių iki kelių metų. Panašu, kad šiuo atveju mes turime reikalą ne su nuoširdžiu susirūpinimu Lietuvos ateitimi, o su maskuojamomis rasizmo apraiškomis.
Su panašia „argumentacija“ susiduriame ir kalbėdami apie valstybinės lietuvių kalbos likimą. Kaip jos „konkurentės“ arba net potencialios „žudikės“ įvardinamos užsienio ir Lietuvos tautinių mažumų kalbos. Kažkam kelia siaubą pati mintis leisti dubliuoti Lietuvos vietovėse, kuriose kompaktiškai gyvena tautinės mažumos, viešuosius užrašus jų gimtosiomis kalbomis. Lygiai taip pat bandoma „ginti lietuvių kalbą“ nuo asmenvardžių fiksavimo dokumentuose gimtąja kalba, nors beveik visoje Europoje tautų, vartojančių lotynų raidyną, tikriniai vardai rašomi ne fonetiškai („iš klausos“), o originalo rašyba. Sunku suprasti, kokiu būdu lietuvių kalbai gali pakenkti Ąžuolų gatvės pavadinimo kur nors Šalčininkuose dubliavimas lenkiškai – „Dębowa“, arba sovietinės okupacijos metais išdarkytos pavardės „Sokolovskij“ atstatymas ankstesne forma - „Sokołowski“. Dar kitiems užkliūva Lietuvos nacionalinio transliuotojo laidos tautinių mažumų kalbomis. Matomai nesuvokiama, kad dingus šioms laidoms, informacija nelietuvių tautybių Lietuvos Respublikos piliečiams bus pateikiama svetimų, ne visada Lietuvai draugingų valstybių transliuotojų.
Ypač liūdna, kai valstybinės, gimtosios ir užsienio kalbų reikalingumo ir jų funkcijų skirtinybių nesuvokia valdiškų institucijų vadovai. Štai ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Irena Smetonienė, rengianti 2009 – 2012 metų Valstybinės kalbos politikos gaires, pareiškė, kad „reikia susirūpinti lietuvių kalbos statusu“. Anot jos, „mokslas, sportas, pramogos, darbo santykiai pereina prie anglų kalbos“. Ir toliau: „Lietuvių kalbai gresia išnykimas. Anglų kalba kelia tokią pat grėsmę, kaip sovietmečiu – rusų...Dabar, atrodo, yra tokie pat planai – viską padaryti angliškai“.
Siekdama sureikšminti savo teiginius, I. Smetonienė rėmėsi kitų šalių patirtimi: „...vokiečiai, prancūzai, ispanai kelia tokias pat problemas“ ir anoniminiais autoritetais: „...kalbos teoretikai dar neprognozuoja (bent už tai ačiū – I. M.), jog mūsų kalba mirtų per pastarąjį šimtmetį. Bet ką gali žinoti? Akmuo nuo kalno gali pajudėti tokiu greičiu, kad net nesustabdysi“.
Suprantama, kai kas nors susirūpina baigiančios išnykti Australijos aborigenų genties kalba, kaip kokia nors endemine vabzdžių rūšimi. Bet lietuvių kalba – valstybinė nepriklausomos valstybės – Lietuvos Respublikos kalba ir viena iš oficialiųjų Europos Sąjungos kalbų. Pasaulyje ja šneka maždaug 3,5 milijono žmonių, ji funkcionuoja kaip oficialios raštvedybos, mokslo, mokymo, žiniasklaidos, grožinės literatūros (ir apskritai kultūros), religijos, karybos, teisės, verslo ir sporto kalba, taip pat tradicinių tarmių ir įvairiausių slengų pavidalu. Tai - jau daugiau kaip prieš šimtmetį sunorminta, visiškai pilnavertė ir gyvybinga kalba, pagal savo dabartinį išsivystymą atitinkanti švedų, olandų, portugalų, graikų, vengrų, suomių ir kitų Europos kalbų funkcinės brandos laipsnį. Kyla klausimas, kam ir kodėl reikalingas toks jos menkinimas ir tautinio nevisavertiškumo jausmo skatinimas?
Panašu, kad pagrindinė šio nesusipratimo priežastis – kalbų funkcinės paskirties ir tam tikros jų gradacijos nesuvokimas, jų ignoravimas. Joks ypatingo statuso dirbtinis suteikimas nepakeis realios, objektyvių sąlygų suponuojamos situacijos. Yra kalbos, istoriškai įsitvirtinusios pasauliniu mastu (ta pati anglų kalba), yra tarpvalstybinio ir regioninio komunikavimo kalbos (prancūzų, vokiečių, ispanų, arabų, rusų, suacheli etc.), ir yra nacionalinės valstybinės kalbos (lietuvių, lenkų, vengrų, švedų, japonų, turkų etc.). Be to, yra tautinių mažumų vartojamos kalbos (tarp kurių reikėtų išskirti kompaktiškai ir dispersiškai gyvenančių mažumų kalbas) ir, pagaliau, nykstančios kalbos, kurios jau nepajėgia visavertiškai vykdyti vidinio (juolab išorinio) sociumo komunikavimo funkcijos.
Ta pati kalba skirtingomis sąlygomis gali būti valstybinė (lietuvių Lietuvoje ar lenkų Lenkijoje) arba tautinės mažumos kalba (lenkų Lietuvoje ar lietuvių Lenkijoje). Lenkų kalba Lietuvoje yra ne tik užsienio ir lenkų tautinės mažumos kalba, bet ir buvusi Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kulto (nuo1387 iki pat XIX a. pabaigos), kultūros (nuo XVI a. iki XIX a. pabaigos) ir oficialiosios raštvedybos (1697 – 1795) kalba. Kitaip kalbant, viena iš istorinių (šalia lotynų ir bažnytinės slavų) Lietuvos kalbų. Atitinkamai ir anglų kalba Lietuvoje yra ryšių su išoriniu pasauliu ir jame sukurtų mokslo, technikos ir kultūros lobynų įsisavinimo kalba. Juk niekada nebus taip, kad dažnas Lietuvos gyventojas išmoktų visas pagrindines pasaulio kalbas. Sunkiai tikėtina ir tai, kad mes (ir visos kitos pasaulio tautos) turėsime galimybę išsiversti iš anglų kalbos viską, kas yra ja sukurta arba į ją išversta (tas ir nėra būtina).
Natūralūs kalbų tarpusavio konvergencijos ir interferencijos procesai vyksta visame pasaulyje, bet paprastai jie tik praturtina sąveikaujančias kalbas. Šiuo metu lietuvių kalbai negresia jokia užsienio (arba Lietuvos tautinių mažumų) kalba; nėra jokio pagrindo teigti, jog kažkuri kalba galėtų išstumti mūsų valstybinę kalbą iš oficialios raštvedybos, grožinės literatūros, mokyklos, šeimos, neformalaus bendravimo ir kitų sferų. Anglų kalbos mokėjimas tik praplečia Lietuvos gyventojų (lietuvių ir kitataučių) intelektinius horizontus, ir niekaip negali būti lyginamas su rusų kalba, kuri ir carinės priespaudos, ir sovietinės okupacijos metais buvo naudojama tik nutautinimo ir indoktrinavimo tikslams. Nesuprantama, apie„ kokius planus „viską padaryti angliškai“ kalba I.Smetonienė, nes neteko girdėti apie JAV ar Didžiosios Britanijos grobuoniškus kėslus užgrobti Lietuvą ir ją „suanglinti“ arba apie Lietuvos Seimo ketinimus įteisinti anglų kalbą kaip valstybinę. Panašu, kad taip pat, kaip ir kitais panašiais atvejais, šis triukšmas keliamas dirbtinai, siekiant sureikšminti savo įstaigos įvaizdį. Na, o jeigu Lietuvoje iš tikrųjų prasidės anglų kalbos varžymas, mūsų visuomenė nuo to tik nukentės.
"Tautinių bendrijų naujienos", 2008 Nr.3
