Į „Rokiškio Sirena“ redakciją paskambinusi Rasa Černiauskienė „išliejo širdį“: sunkioje situacijoje padėti turėję specialistai su jos garbaus amžiaus mama pasielgė labai negražiai. Apie valandą trukusio pokalbio metu buvo ašarų, retorinių klausimų ir pasvarstymų, pykčio ir apmaudo...
O atsisveikindama moteris patikino, kad viešindama savo istoriją nesiekia viešai kaltinti – labiau nori atkreipti žmonių dėmesį ir linki išvengti tokios pat ar panašios skaudžios patirties.
Penktadienis, 13-oji
R. Černiauskienės skambutis „Rokiškio Sirena“ redakciją pasiekė iš Jungtinės Karalystės. Moteris itin atvirai pasakojo vasarą nutikusią istoriją:
„Noriu pasidalinti mūsų šeimos patirtimi, kuri susijusi su mūsų mama, ją prižiūrėjusia socialine darbuotoja bei Rokiškio rajono ligoninės slaugos skyriumi. Esame labai nukentėję – mūsų šeimoje įvyko tragedija, kitaip to pavadinti negaliu.
Liepos pabaigoje dėl sutinusių kojų į ligoninę buvo paguldyta 82-iejų mama. Namuose ji po truputį „trepsėdavo“ su vaikštyne, deja, praėjus mėnesiui rajono ligoninėje, namo parsivežėme nevaikštantį ir kliedintį žmogų „ant patalo“, kuriam dabar reikia net ir sauskelnių...“
O tada pradėjo dėstyti nuo pradžių: ji – jau daugiau nei 30 metų gyvena užsienyje, brolis ir sesuo įsikūrę Lietuvoje, tačiau toli nuo Rokiškio ir turi stiprių sveikatos sutrikimų. Senyvo amžiaus mama, gyvenančia Rokiškyje, trejus metus rūpinosi VšĮ „Jautri širdis“ socialinė darbuotoja, kuria, R. Černiauskienė sako iki šio įvykio tikėjusi, pasitikėjus ir vertinusi, bet kuria, po šeimos tragedijos – nusivylusi.
Nuo ko viskas prasidėjo?
Užsienyje gyvenanti rokiškietė prisiminė visas smulkmenas:
„Liepos 24 d., rekomendavus namuose mamą aplankiusiai šeimos gydytojai, ji buvo paguldyta į ligoninės Vidaus ligų skyrių. Įtarė širdies nepakankamumą. Aš galvojau, kad visa tai truks ne ilgiau 3-4 dienų: atliks tyrimus, sugydys kojas, gal skirs lašinių: vitaminų, pastiprins organizmą...
Bet išgydžius kojas mama namo negrįžo: ji atsidūrė slaugos skyriuje ir ten praleido visą mėnesį. Socialinė darbuotoja su Slaugos skyriaus gydytoju (R. Černiauskienė įvardijo abu specialistus – aut. past.) nusprendė, kad reikia neurologo ir reumatologo konsultacijų. Jų mama laukė ištisą mėnesį, o man skambinant į ligoninę ir teiraujantis, kada mamą pagaliau apžiūrės, vis žadėjo: tai ketvirtadienį, tai pirmadienį, tai jau šį kartą po sekmadienio tikrai paleisim namo...
Mamą prižiūrėjusiai socialinei darbuotojai pasakiau, kad jei Ligonių kasos kažkokios paslaugos neapmoka, aš sumokėsiu už privačias konsultacijas. Tik tegul veža mamą namo, nes dar gulėdama Vidaus ligų skyriuje mama labai stresavo: kai kalbėdavom, girdėjau, o ir ji sakydavo, kad kitas ligonis šalimais kriokia, ji negali ilsėtis. Labai prašėsi namo. Bet socialinė darbuotoja atsisakė ją parvežti teigdama, kad „niekas jos netampys pirmyn-atgal“. Suprask – iš namų į ligoninę.
O mums tas laukimas virto, tikrąja to žodžio prasme, košmaru. Būdama Slaugos skyriuje mama kasdien vis keisčiau kalbėjo – nesuprasdavau, ar ji sapnus pasakoja, ar prisiminimus, ėmė švepluoti“.
R. Černiauskienė sakė, jog prieš išvežant mamą į ligoninę ji tarėsi su socialine darbuotoja ir klausė, gal nors keletui dienų grįžti į Lietuvą ir būti šalia. Tačiau sulaukė specialistės patikinimo, kad nereikia, susitvarkys.
Nerimą kėlė nežinia
Anot moters, ji skambindavusi mamai, o blogėjanti pastarosios sveikatos būklė kasdien kėlė vis daugiau klausimų bei nerimo. Dukra ėmė dažniau skambinti Slaugos skyriaus gydytojui. Pasak R. Černiauskienės, teiraujantis apie mamos sveikatą gydytojo atsakymas būdavo toks pat: viskas gerai, laukiama specialistų apžiūros.
„Tas „viskas gerai“ man buvo nepriimtinas, nes kuo toliau, tuo labiau nesupratau ką mama pasakoja, ji painiojosi... Lūžis įvyko vieną penktadienį, kai paskambinau, o ji pasakojo kažką, kaip iš kosmoso. Visą savaitgalį – šeštadienį ir sekmadienį – mamos telefonas apskritai buvo išjungtas.
Skambinau į slaugytojų postą, bet slaugės mėtė ragelį sakydamos, kad pirmadienį skambinčiau gydytojui, o mano mamai viskas gerai, ji miega. Pirmadienį anksti ryte paskambinau mamai, bet ji nebesugebėjo kalbėti – tik atsiliepė. Ilgai klausiausi, kas darosi palatoje... Tą pačią dieną atskristi negalėjau, nebuvo bilietų, bet antradienį jau buvau Rokiškyje. Skridau pas mamą ir nežinojau, ar dar rasiu ją gyvą...“, – ašaros nutraukė moters pasakojimą.
Nurimusi R. Černiauskienė tęsė toliau: „Tiesiai iš oro uosto dar su lagaminu nuėjau į ligoninę, mana tik akimis mane pažino, o veidas buvo iškreiptas, rankose ir plaštakose – juodos dėmės. Mamai, tikriausia, per tą savaitgalį buvo lašintos lašinės – plovė organizmą. Iš karto pasiėmiau ją namo“.
Viskas tuo nesibaigė
Dukros skruostais vėl ėmė riedėti ašaros – į ligoninę mama išvežta dar vaikščiojanti, bet grįžo ligonis „ant patalo“.
R. Černiauskienė paaiškino, kad mama prieš 20 metų sirgo erkiniu encefalitu ir nuo to laiko kovoja su šios ligos liekamaisiais reiškiniais, kai atsisako sąnariai. Siekdamas išvengti sąstingio, žmogus privalo kasdien mankštintis. To, pasak pašnekovės, mama visą mėnesį ligoninėje negalėjo daryti ir buvo priversta gulėti lovoje.
„Su vaikštyne po namus mama judėdavo. Net galvą išsiplovė prieš išvykdama į ligoninę, o grįžo absoliučiai gulintis ligonis. Mano nuomone, tai – medikų aplaidumas: jei gydytojas mato diagnozę, žino ligos pasekmes, bet pacientas laukia tris savaites specialisto konsultacijos ir visą laiką guli, tai yra tragedija. Jau grįžusi namo, praėjus keletui dienų ir duotiems vaistams pasišalinus iš organizmo, mama sakė, kad bandė lovoje atsisėsti, tačiau buvo nustumta (paguldyta – aut. past.), užklota iki pat kaklo ir sulaukė šiurkštaus pagrūmojimo gulėti“, – pabrėžė pašnekovė.
Paprašius patikslinti, kokias procedūras per tą mėnesį Slaugos skyriuje medikai atliko jos mamai ir ką mama veikė laukdama, moteris sarkastiškai šyptelėjo: nieko jai nedarė, o ji gulėjo ir žiūrėjo į lubas.
Kas už ką atsakingi?
Daugybę kitų įvairių šios situacijos niuansų išdėsčiusi moteris dėmesį atkreipė į dar vieną ją itin nuliūdinusį įvykį:
„Parsivežiau mamą iš ligonines rugpjūčio 22 dieną. Buvom sutarę su mamą prižiūrėjusia socialine darbuotoja, kad manęs nereikia, ji pasirūpins mama, nes aš privalėjau būti JK... Deja, pati specialistė tuo metu pasiėmė nedarbingumą...
Keletą kartų mamą aplankė, nors paskui sulaukiau pastabos, kad „jai niekas medalio neužkabins“ už aukotą asmeninį laiką. O man mintys sukosi apie mamą: galvoju, tiek laiko jau guli ligoninėje, jai neleidžia keltis, žmogus net negali nusimaudyti. Paskambinusi į skyrių vyr. slaugytojos paprašiau nuprausti mamą. Pasakiau, kad galiu sumokėti, jeigu paslauga yra mokama. Patikino, kad tai daroma nemokamai.
Kai mama namuose jau pradėjo kalbėti normaliai, nebe kliedėjo, sako: „Be reikalo tu ten užjudinai...“ ir papasakojo, kad kai atėjo maudyti, iš jos dar tarmiškai pasityčiojo: „Nu va, tai kų čia ponių dar maudyt raikia?“. Negalėjau patikėti... Elementari kūno higiena – prabanga, kai ligonis beveik mėnesį guli su sauskelnėmis? Pasakojo, kad pylė karštą vandenį, o kai mama pasakė, kad karšta, slaugytoja atsakiusi: „Mano rankos nebijo, neišsigalvok“. Bet mes juk visi skirtingai jaučiam karštį ir šaltį“.
Pasakojant situaciją R. Černiauskienei kilo daugybė klausimų, kurių atsakymų ji sakė ieškojusi ir jau minėtose įstaigose: rašė rajono ligoninės direktoriaus pavaduotojai išdėstydama situaciją, kreipėsi į Rokiškio rajono savivaldybės Socialinės paramos ir sveikatos skyrių bei Sveikatos apsaugos ministeriją.
Kokia senstančios visuomenės ateitis?
O pokalbį moteris užbaigė adresuodama klausimus tiems žmonėms, kurie, kaip sako, pasirinko savo gyvenimo kelią padėti senoliams, juos prižiūrėti, tačiau atėjus laikui pamiršo pagrindinį, žmogiškumo, principą:
„Taip, aš jau daug metų nebegyvenu Lietuvoje ir gal į mane čia žiūrėtų nepalankiai, bet man yra nesuvokiama, kaip lietuvis, savo tėvynėje dirbęs ir mokėjęs mokesčius, sulaukęs garbingo amžiaus ir pakliuvęs į ligoninę, patiria tokį elgesį. Yra labai skaudu. Ar ligoninėje dirbančios slaugytojos neturi savo tėvų? Ar norėtų, kad jų tėvai pakliūtų į tokias rankas ir sulauktų analogiško elgesio? Senas žmogus ir taip kenčia, kad yra senas, o dar už sunkų gyvenimą jam taip atsidėkoja...“
Pašnekovė liejo apmaudą ir dėl to, kad pati turi įvairių sveikatos problemų, susijusių su stuburu, yra suteiktas invalidumas, bet su itin sunkios būklės ligoniu grįžusi namo nesulaukė jokios pagalbos: trejus metus dirbusi slaugytoja nepasidomėjo, kaip sekasi, kiek R. Černiauskienė gali būti Lietuvoje ir slaugyti mamą...
Vis tik pasidžiaugė vos per keletą dienų radusi sprendimą: grįždama namo į JK, mamos priežiūrą patikėjo kitos įstaigos – VšĮ „Gėris rankose“ specialistei.
Po mėnesio kalbinta moteris liūdėjo, kad senjorės būklė vis dar tokia pat – ji nevaikšto: „Tačiau naujoji slaugytoja mankština mamą, žadėjo per tris mėnesius ją vėl pastatyti ant kojų. Nuostabi moteris... Padaro tikrai daugiau, nei reikia. Labai apmaudu, kad susipažinome tokiomis aplinkybėmis...“
Ligoninė nekomentavo
Rokiškio rajono ligoninės vadovai komentuoti pacientų sveikatos klausimų neturi teisės, tačiau ir į pateiktus klausimus apie bendrą Slaugos skyriaus tvarką atsakė taip:
„Dėkojame už jūsų kreipimąsi. Situacija, apie kurią rašote, ligoninės administracijai yra žinoma. Šiuo metu vyksta procesiniai veiksmai, todėl norint užtikrinti visapusišką objektyvumą ir nepakenkti tolimesniems procesams, šiuo etapu negalime pateikti komentarų nei medicininiais, nei procedūriniais klausimais“.
Pasisakė socialines paslaugas teikusi įstaiga
Kadangi R. Černiauskienė savo istorijoje paminėjo ir VšĮ „Jautri širdis“ socialinę darbuotoją, situaciją ir bendrąją įstaigos tvarką pakomentavo direktorė Irma Rutkauskienė:
– Kiek laiko Jūsų specialistė dirbo su šioje istorijoje minima senjore? Gal galite trumpai pakomentuoti, kokie buvo Jūsų įstaigoje dirbančios specialistės, senjorės ir jos dukros santykiai, bendravimas tą laiką?
– Mūsų individualios priežiūros darbuotoja su minima paslaugų gavėja dirbo nuo 2023 m. sausio 2 d. Iki šiol tikrai nebuvo jokių skundų ar pastabų iš šios paslaugų gavėjos ar jos artimųjų, dėl netinkamai teikiamų socialinių paslaugų. Kiek mums yra žinoma, darbuotojos santykiai buvo labai šilti, nuoširdūs visuomet geranoriškai sprendėme visus iškilusius klausimus.
– Kiek valandų per dieną/savaitę socialinė darbuotoja turėjo lankytis pas senjorę?
– Teikėme paslaugas 5 val. per savaitę.
– Dėl kokių priežasčių buvo nutarta Vidaus ligų skyriuje gulėjusią senjorę perkelti į Rokiškio rajono ligoninės slaugos skyrių?
– Dėl suprastėjusios paslaugų gavėjos sveikatos buvo iškviesta šeimos gydytoja į namus, gydytojos rekomendacijos buvo gydyti moterį stacionare.
– Ar šis sprendimas buvo aptartas, suderintas su jos dukra R. Černiauskiene?
– Dėl šios situacijos buvo informuota dukra ir viskas buvo paaiškinta. Šiam sprendimui, mano žiniomis, dukra neprieštaravo.
– Ar buvo aptarti terminai, kiek laiko moteris galėtų-turėtų gulėti tame skyriuje?
– Su mumis šia informacija niekas nesidalino.
– Kokių specialistų apžiūros senjorė laukė?
– Į šį klausimą atsakyti negaliu, nes čia jau ligoninės personalo kompetencija, nebe mūsų.
– Ar Jūsų įstaigos darbuotoja lankė senjorę ligoninėje? Minima, kad specialistė turėjo nedarbingumą – gal galite patikslinti ar visą senjorės ligoninėje praleistą laiką (nuo liepos 24 iki rugpjūčio 22)?
– Tuo metu, kai ši paslaugų gavėja gulėjo ligoninėje, darbuotoja turėjo nedarbingumo pažymą. Neoficialiomis žiniomis žinau, kad mūsų darbuotoja, lankydamasi dėl asmeninės sveikatos sutrikimų ligoninėje, aplankydavo ir savo tuo metu buvusią paslaugų gavėją. Domėjausi, dėl kokių priežasčių lankė ir specialistė įvardijo, kad palaikė labai gerus santykius su pačia paslaugų gavėja bei jos dukra, dėl to ir aplankydavo. Tą darė, tiesiog, iš geranoriškumo. Paslaugų tuo metu ji neteikė.
– Prašau patikslinti bendrą įstaigos tvarką, kokios pareigos tenka socialiniams darbuotojams, kai jų prižiūrimi asmenys patenka į gydymo įstaigą: ar jie privalo tą patį numatytą laiką, kurį praleidžia su senjoru jo namuose, būti ir ligoninėje?
– Gydymo įstaigoje mes jokių paslaugų neteikiame.
– Esant socialinio darbuotojo nedarbingumui, ar kažkas jį pavaduoja? Ir, tokiu atveju, ar priežiūros laikas bei teikiamos paslaugos išlieka tos pačios?
– Kalbant apie šį konkretų atvejį, papildomų paslaugų niekas neprašė. Kalbant bendrąja prasme, jeigu paslaugos teikiamos namuose, darbuotojams esant nedarbingume, visuomet yra vaduojantis asmuo.
– Prašau pasakyti, ar šioje situacijoje, socialinei darbuotojai esant nedarbingume, senjorei buvo priskirtas kitas socialinis darbuotojas?
– Papildomas darbuotojas nebuvo skirtas, kadangi paslaugų gavėja gulėjo ligoninėje.
– Ar pagal VšĮ „Jautri širdis“ nuostatus, socialinis darbuotojas turi lydėti senjorą išrašant iš gydymo įstaigos į namus?
– Neturi. Pavėžėjimo paslaugų mes neteikiame, tačiau esant poreikiui visuomet suorganizuojame ir padedame savo paslaugų gavėjams. Nepaliekame jų be priežiūros.
– Per kiek laiko specialistas turi pasirodyti savo paslaugų gavėjui, kai šis grįžta iš įstaigos?
– Tuomet, kai informuoja mus, kad jau grįžo į namus, paslaugos yra atnaujinamos ir pradedamos teikti.
– Gal galite įvardinti priežastis, kodėl nutrūko Jūsų įstaigos ir paslaugas gavusios senjorės (jos dukros) bendradarbiavimas? Kurios pusės iniciatyva ir kokios buvo nurodytos priežastys...?
– Iš paslaugų gavėjos dukros gavome prašymą nutraukti paslaugas. Priežastis nebuvo nurodyta. Pasidomėjus, dėl kokios priežasties nutraukia paslaugas, darbuotoja iš senjorės dukros gavo žinutę, kad pereina į kitą įstaigą – VŠĮ „Gėris rankose“. Buvo siūloma eiti kartu ir tai pačiai darbuotojai, apie kurią šioje istorijoje yra kalbama. Nurodė, kad paslaugų gavėja labai gerai jautėsi su mūsų specialiste ir, kad bus sunku priprasti prie kito žmogaus. O dėl ko moterys susigundė kitos įstaigos teikiamomis paslaugomis, aš pakomentuoti negaliu, nes nežinau. Iki tol, kol paslaugas teikėme mes, jokių nusiskundimų negavome. Mūsų žiniomis, nusiskundimų įstaiga ar dėl mūsų teikiamų paslaugų nėra gavusi ir rajono savivaldybė.
– Dėkoju už atsakymus.
Teksto autorė: Miglė Dambrauskaitė
