Pavilnio „Facebook“ bendruomenės grupėje pasipylė ketvirtadienio dieną gyventojų skundai, kuriuose raginama bėgti gyventojus gelbėti knygų, nes tiesiogine žodžio prasme yra metamos į konteinerius sunaikinimui.
Susisiekus su Pavilnio gyventoja Virginija, paaiškėjo, kad pusė knygų dar puikios naudoti, visai kitaip nei pasakoja bibliotekos ar valdžios atstovai.
„Nekalbant apie sklandžiusius gandus, kad Pavilnio biblioteką norima uždaryti ir jos vietoje atsiras kitas laisvalaikio centras, tai šitos kalbos kuris laikas jau sklandė. Tačiau trečiadienį sulaukiau iš savo kaimynės skambučio, kuri matyt važiavo pro šalį bibliotekos. Pokalbis buvo labai trumpas, liepė man greitai važiuoti prie bibliotekos, nes ten išveža knygas į makulatūrą. O kadangi ji žinojo, kad esu knygos žmogus, tai tuo negalėjau patikėti ir nesureaguoti, kad taip gali vykti“, – pasakoja V. Aleksejūnė.
Moteris pasakoja, kad vos tik atsilaisvinusi sėdo į automobilį ir išvyko vedama minties, kad bent dalį knygų reikia spėti išgelbėti. Tai, ką atvykusi pamatė, Virginija įvardija – kraupiu vaizdu:
„Stovėjo didžiuliai konteineriai, į juos iš bibliotekos darbuotojai nešė maišais ir iš jų kratė į konteinerius knygas. Užėjau ir į pačią biblioteką pažiūrėti, kokia situacija, o ten jau visos tuščios lentynos, nes knygos buvo sudėtos maišuose, kažkiek knygų atidėta atskiruose kambariuose. Paėmiau vieną maišą nežiūrėdama, nes šalia stovėjo automobilis į kurį jas krovė ir suprasdama, kad kitaip jos keliaus į perdirbimą, makulatūrą.“
Siaubą keliantis vaizdas
Virginijai siaubą kėlė ne tik vaizdas, kaip knygos yra viena ant kitos kraunamos ir kratomos iš maišų, tačiau ir faktas, apskritai, kokios knygos buvo nurašomos.
„Kas baisiausia, kad tai nebuvo tos knygos, kurios jau visai suplyšusios, senos. Kai mano parsivežiau, pamačiau, kad kelios jų buvo ir 2015 metų leidimo, kelių jų A. Mickevičiaus bibliotekoje tenka laukti net po kelis mėnesius. Pavyzdžiui, Karalienės Viktorijos istorija. Kai pamačiau, kokios knygos metamos, kad kai kurios iš pažiūros buvo net neatverstos, ėmė liūdesys“, – atvirauja Virginija.
Anot moters, bibliotekininkės pačios turbūt į maišus dėjo knygas prieš tai išplėšdamos po pirmąjį lapą, kad nebūtų bibliotekos antspaudo, tačiau Virginija tikina, kad taip pėdsakų lengvai sumėtyti neina:
„Antspaudai yra ir 17 puslapyje, ir knygos gale. Kas liūdniausia, kad visas šis procesas vyko labai greitai, viduryje dienos. Man įėjus į biblioteką, vienas vyras, galbūt vairuotojas mašinos į kurią krovė, o galbūt ir ne sako: „Tai ko jūs čia dabar pergyvenat, taigi čia tik daiktai. Reikėjo skaityti, kai biblioteka dar veikė. Niekas tų knygų neskaito.“ Matyt, tokie žmonės tų knygų ir neskaito, bet bendruomenei tai buvo šokas. Matau, kaip iki dabar Pavilnio bendruomenės forumas ūžia, žmonės klausia vieni kitų, kur galima rasti knygas, kad jas paimtų, priglaustų. Iš tikrųjų, baisus vandalizmo aktas...“
Įvykis sulaukė visuomenės dėmesio
Moteris pasakoja, kad žurnalistų ir bendruomenės dėka – į situaciją sureagavo ir kai kurie savivaldybės darbuotojai.
„Žinau, kad Pavilnio mokyklos direktorius su mokiniais ir dar keli žmonės vyko į perdirbimo įmonę, kad išgelbėtų tas nurašytas knygas. Tiksliai nežinau kiek išgelbėjo, bet kalba eina apie du konteinerius. Aš tokių konteinerių mačiau mažų mažiausiai dešimt, kurie jau buvo sumesti į automobilį“, – atsidūsta Virginija.
Labiausiai moteriai pyktį kelią kalbos, neva knygos buvo supiltos kava, nebenaudojamos:
„Dalis knygų gal tikrai nebuvo labai vertingos, bet lyginant su kitomis, atrodo, kad nebuvo jokios atrankos. Knygos juk nėra leidžiamos kasmet, kelios jų buvo puikaus stovio, nepravartytos. Žodžiu, istorija labai liūdna.
Mačiau, kad komentaruose buvo pasisakiusi Donata Meiželytė referuodama būtent į tai, kad knygos buvo nurašytos, tokia bendra tvarka, kad jos yra sulietos. Tačiau aš galiu paliudyti, kad nei viena išgelbėta mano knyga nėra sulieta, suplėšyta, netinkama skaityti. Jos puikios knygos galinčios pasitarnauti dar ne vienam skaitytojui. Negi bibliotekoms nereikia? Ta pati centrinė biblioteka turi savo filialus, man tai nesuvokiama, Galėjo atiduoti ir gyventojams, tiems, kas norėjo, būtų nereikėję bent už perdirbimą ir išvežimą mokėti.“
Virgija teigia, kad labiausiai domina sužinoti, pačią knygų nurašymo tvarką, ar jas būtina visas naikinti ir kokios knygos yra vertinamos, kaip nebeaktualios.
„Apskritai, kokie yra sistema, kaip jos komplektuojamos. Pati ėmiau porą maišų nežiūrėdama ir matau dabar, kad ant knygų likę kainų lipdukai. Tai dideli pinigai, nes viena knyga įvertinta dar litais, kita eurais. Pavyzdžiui, viena knyga – trisdešimt litų, kita – penkiolika eurų. Toks didelis švaistymas, o kaimo ar mokyklų bibliotekose neretai tokių nurašytų knygų ir trūksta“, – liūdi Pavilnio gyventoja.
Specialūs kriterijai
Susisiekus su Vilniaus centrinės bibliotekos direktorės pavaduotoja Simona Žiliene, paaiškėjo, kad knygos nurašymas bibliotekoms yra privalomas, o tai daroma pagal tam tikrus kriterijus:
„Pagal Lietuvos respublikos įstatymus, tiksliau Valstybės turto įstatymus, kuriais įsipareigojama nurašant turtą jį išardyti ir taip toliau. Tam yra numatyti visi Kultūros ministerijos aktai, kurie reglamentuoja, pagal tai, koks yra knygos nusidėvėjimas, neaktualumas, neskaitymas jos keletą metų iš eilės. Tai tokiu atveju knygos yra paprasčiausiai nurašomos.“
Pasiteiravus, kodėl tuomet nurašomos knygos neretai būna dar tinkamos naudoti išvaizdos, S. Žilienė teigia, kad tokia tvarka keista ir patiems bibliotekų darbuotojams.
„Suprantu, kad visiems tas labai yra keista ir mums patiems kartais keista, tačiau matant, kad tokia knyga neimta 6-7 metus, reiškia, kad ji tiesiog užima lentynoje vietą, nes mes neturime kur jų sandėliuoti, neturime jokių saugyklų, kadangi bibliotekų patalpos daug kur yra nedidelės“, – tikina Vilniaus centrinės bibliotekos pavaduotoja.
Pasak S. Žilienės, dauguma knygų buvo atiduotos bendruomenei, tačiau tikslaus skaičiaus, koks kiekis bendrai buvo nurašytas, pasakyti šiuo metu negali:
„Šiuo metu knygos yra perdirbamos, o dalis – atiteko visuomenei. Išdalinta jų, aš įsivaizduoju, kai ir pati bendruomenė dar ėjo imti, turbūt kažkur apie 2-3 tūkstančiai, o nurašyta turbūt bus apie tūkstantį, ar kažkas panašaus. Tikslaus skaičiaus negaliu pasakyti, nes neturiu šiuo metu po ranka.
Tačiau, esmė tokia, kad pagal įstatymą, bibliotekos kaip ir privalo daryti tą nurašymą, ypač jeigu biblioteka yra uždaroma. Tuomet peržiūrimas fondas iš naujo. Žinoma, visada galima kažką dėl to daryti ir sugalvoti ateičiai. Galbūt galima inicijuoti diskusijas, kaip tą tvarką reikėtų keisti, jeigu visuomenei ir vietos bendruomenei tai yra labai svarbu. Tačiau tai turėtų būti politikų reikalai, tas visas įstatymų keitimas ir peržvelgimas, o ne vienos bibliotekos lygmenyje.“
