Už kelių tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos yra šalis, kurioje netyla patruliuojančių naikintuvų garsas, kur gatvėmis važinėjantys tankai ir automatais ginkluoti kareiviai jau yra tapę kasdienybe, o vietinių gyvenimus ir širdis pusiau perskyrė aštuonių metrų aukščio siena.
Palestiniečiai giedromis, besišypsančiomis akimis pasveikindami svetimšalį ir norėdami sužinoti apie jo religines nuostatas, užduoda klausimą: „Kas, tavo manymu, laiko dangų?“ Klystate, jei manote, kad į šį klausimą įmanomas tik vienas teisingas atsakymas, kuris paslaptingos kalbos ženklais užrašytas Korane...
„Tai vieta, kur tave pamilsta tokį, koks esi. Ir nesvarbu, kas laiko tavo dangų“, – šypteli ne kartą Palestinoje viešėjusi Gabrielė Tervidytė.
Nors naujienų reportažuose Palestina vaizduojama kaip nesibaigiančio karo zona, kur už kiekvieno kampo tyko teroristai mirtininkai, o po kiekvienu akmeniu padėta mina, čia gyvena žmonės, kasdien kuriantys ateitį sau ir savo vaikams.
G. Tervidytė Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete baigė socialinio darbo studijas, vėliau Amsterdamo universitete studijavo socialinę politiką ir urbanistinį socialinį darbą, o dabar yra aktyvi Palestinos nepriklausomybės rėmėja, sutikusi pasidalyti įspūdžiais ir mintimis apie šią šalį.
– Ar Palestinos padėtimi susidomėjote dar studijų metais?
– Turiu atvirai prisipažinti, kad Palestinos situacija susidomėjau daug vėliau, bet visuomet aktyviai domėjausi jaunimo politika ir nevyriausybinių organizacijų veikla. Teko dirbti ir prie kelių socialinių projektų skirtingose pasaulio valstybėse, tuomet dar negalvojau, kokia artima man taps Palestina.
Baigusi magistro studijas labai norėjau kur nors išvykti iš Europos, čia buvo tapę per „patogu“. Galbūt tai laimingas sutapimas, bet į rankas pateko vienos britų organizacijos kvietimas, kuris tuo metu atitiko ir poreikius, ir galimybes. Labai norėjau imtis socialinio darbo ir tai daryti su jaunimu. Norėjosi tuo užsiimti vietose, kur socialinės sąlygos, švelniai tariant, nėra pačios geriausios. Palestina tam puikiai tiko.
– Kaip jūsų šeima reagavo į žinią, kad susiruošėte į šalį, kurioje, kaip rodo per žinias, nuolat gresia pavojus?
– Šeima prie tokių mano planų įpratusi. Dar būdama 16-os buvau išvykusi metams mokytis į užsienį, vėliau keliavau į Venesuelą dirbti su gatvės vaikais. Palestina – labai natūraliai mano gyvenime atsiradęs kelionės tikslas, nes visuomet žinojau, kad noriu dirbti su žmonėmis, kuriems reikia pagalbos, nesvarbu, ar tai būtų kalėjimas Lietuvoje, kuriame esu dirbusi, ar skurdus kaimas Palestinoje. Mano šeimai su manimi paprasta – siekiu to, ko noriu, tad įsitikinę, kad mano ketinimai rimti, jie man palinkėjo sėkmės. Tikiu, kad šeima ir yra tam, jog visada palaikytų.
– Koks buvo pirmas įspūdis nuvykus į Palestiną?
– Atvykau naktį, niekas mūsų Palestinos pasienyje per daug netikrino, bet itin daug streso sukėlė Izraelio sienos kitimas oro uoste. Vykome keturiese ir šios šalies sieną kirtome poromis. Man ir kolegai į šalį pavyko patekti be didelių sunkumų, bet kitos mūsų kolegės buvo užlaikytos labai ilgai. Nerimavome, kad jos bus labai nemaloniai tardomos ar apskritai nebus įleistos į šalį. Jeruzalėje, nedideliame restoranėlyje, praleidome gal 6–7 valandas, kol pagaliau sulaukėme žinios, kad jos netrukus prie mūsų prisijungs.
Kai atvykome į Vakarų Krantą, jau buvo vidurnaktis, tad matėme gyvenamuosius pastatus, tą prakeiktąją sieną. Mus pasitiko su vakariene ir šilta arbata, o ryte pažadino kvietimas maldai iš mečetės minareto. Jau kitą rytą prasidėjo kupinos saulės, įspūdžių ir darbo dienos. Pamenu, pirmiausia išėjome į gatves pasidairyti, kaip gyvena ir ką veikia vietiniai, tuomet kaip tik vyko kalinių bado streikas, tad buvo surengta ne viena palaikymo akcija.
Kaimo gyventojai mus priėmė išskėstomis rankomis. Galvodama apie pirmąjį įspūdį pirmiausia prisimenu ne aplinką – juk tai niekuo nesiskiriantys pastatai ir gatvės, o emocijas. Šypsenos, noras bendrauti, kalbėtis. Jokių teroristų, apsivyniojusių sprogmenimis, nemačiau.
– Kur dirbote nuvykusi į Palestiną?
– Palestinoje teko pasidarbuoti trijose skirtingose įstaigose. Universitete teko dirbti su studentų grupe. Juokais tai vadinu pseudo grupine psichoterapija, bet iš tiesų tai yra tam tikras darbas grupėje ir pokalbiai.
Džiugu, kad jauni žmonės supranta, jog turi progą apie daug ką pasikalbėti, juo labiau kad su jais auditorijoje sėdi užsienietė, neturinti tokios kultūrinės, tradicinės įtakos jų gyvenime kaip, tarkime, dėstytojai, tėvai, giminės Taip pat teko darbuotis berniukų gimnazijoje ir dienos užimtumo centre, kur vedžiau fotografijos ir anglų kalbos pamokas.
– Kuo moksleiviai Palestinoje skiriasi nuo bendraamžių Lietuvoje?
– Jie neišlepinti. Teko dirbti vienoje geriausių Vakarų Kranto mokyklų, tvarka ten labai griežta.
Dabar galiu kalbėti su šypsena, bet tuomet tai buvo labai natūrali reakcija: jei kuris nors iš vaikų laiku nepasirodo mokykloje, pirmoji mintis, atėjusi į galvą, būna ne apie tai, kad jis susirgo, bet pirmiausia pagalvodavau, ar jis nesuimtas, ar nepasodintas į kalėjimą. Tokia mintis į galvą atslenka labai natūraliai, tuomet palaukdavau dar dešimt minučių, o paskui susiruošdavau skambinti tėvams ir teirautis, kas nutiko.
Žiūrėdamas į šiuos vaikus suvoki, kad tai jauni žmonės, turintys tokių pat svajonių, kokių turi vaikai bet kuriame kitame pasaulio kampelyje, bet kai paklausi šių vaikų, ką jie veikia po pamokų, paaiškėja, kad jie sunkiai pluša tėvų krautuvėlėse ar prižiūri dešimtį mažesnių brolių ir seserų.
Šių vaikų vaikystė – tarsi dvi medalio pusės: kaip visi vaikai, jie nori šilumos, juoko, bet kartu yra labai suaugę. Iš tokio vaiko gali išgirsti taip aistringai pasakojamą XX amžiaus Artimųjų Rytų istoriją, kad nedrįstum kuo nors suabejoti. Jie puikiai išmano istoriją. Tai nėra žinios iš vadovėlių, jų santykis su ja kur kas artimesnis, jis glaudus ir gyvas. Šalies istorija yra perduodama iš lūpų į lūpas, nes mokykliniuose vadovėliuose jos nebuvo ir nėra, o kol valstybė netaps priklausoma, ir nebus.
– Ar tautinės tapatybės jausmas Palestinos jaunimo bendruomenėse yra stiprus?
– Taip, kiekvienas stengiasi prabrėžti, jog yra palestinietis, o tai, kas vyksta aplinkui, yra sveiku protu sunkiai suvokiami dalykai. Esama ir dar vieno niuanso – tai nuoseklaus Izraelio darbo rezultatas. Šie jauni žmonės yra kreipiami taip, kad orientuotųsi į materialinės savo gerovės kūrimą, tai žmonės, matę, kaip buvo pralietas kraujas, vis dar besilaikantys nuostatos „mirsiu dėl savo tėvynės“, o jaunoji karta (kurių daugelis nėra buvę Jeruzalėje, esančioje vos už kelių kilometrų, nes teritorijas skiria siena) suka galvą, kaip baigti mokslus ir rasti darbą.
Matyt, tokiomis sąlygos tampa natūralu galvoti, kad jei negali išgelbėti savo tėvynės, ta privalai išsigelbėti bent pats.
Jaunimas mato, kaip kasdien jų gyvenamoji aplinka yra alinama ir griaunama, bet kartu esama stipraus įsitikinimo, kad jei dirbi ir labai stengsiesi, galėsi kaip nors išsikapstyti.
– Ar vykstant į islamišką šalį teko nerimauti, kaip vietos žmonės priims užsienietę kitatikę?
– Tai buvo didžiausias stereotipų sulaužymas. Visuomet maniau, jog esu lengvai bendraujanti ir tikrai rasiu kalbą su žmonėmis, kad ir kur mane likimas nuvestų. Prieš išvažiuodama net maniau, kad būtina nusipirkti naujų drabužių, mat Palestinoje karšta, o vaikščioti itin atvirais apdarais ten nepriimtina. Man itin svarbu pagarba vietinėms tradicijoms, kultūrai ir religijai.
Nuvykusi buvau nusiteikusi „religinėms atakoms“, žinoma, verbalinėms. Net vaikščiodama gatvėmis vis galvojau: „Na, tegul kas nors nutinka…“ Bet nieko neįvyko. Po mėnesio ruošdama vieną publikaciją net atvirai joje stebėjausi, kodėl manęs niekas nesmerkia, juk nesu musulmonė, o niekas net pirštu neparodė ar reikšmingai nekilstelėjo antakio.
Kai kuriems sutiktiems žmonėms sakydavau esanti ateistė. Reakcija būdavo tokia: „Ir kas, tavo nuomone, laiko dangų?“ Aš atsakydavau, kad tikiu evoliucija ir „didžiojo sprogimo teorija“ ir kad dangus veikiausiai laikosi pats. Po tokio atsakymo man be užuolankų būdavo leidžiama suprasti, kad paprasčiausiai nusikalbu, o kai į klausimą, iš kur atsirado žmogus, atsakydavau, kad tikrai ne iš Adomo ir Ievos, būdavo numojama ranka ir paraginama eiti valgyti... Be abejo, nesant vienos iš trijų pagrindinių pasaulio religijų atstovu, tikinčiųjų akimis nėra labai gerai, tačiau, kai susiduriama su „tais nesuvokiamais ateistais“, iš tiesų, visiškai nieko neigiamo neįvyksta...
Keletą kartų teko pabendrauti su religinių studijų studentais. Jei tokį žmogų paleistum į gatvę Lietuvoje, matyt, jį pervažiuotų pats pirmas automobilis arba bent jau būtų iškviesta policija, įtariant, kad gal jis vieną kitą sprogmenį užanty nešasi. Tai žmonės, kurie net išvaizda labai išsiskiria iš aplinkinių – vilki ilgus šviesius apdarus, augina barzdą ir dėvi turbanus. Kas kartą pamačiusi tokį žmogų, pereidavau į kitą gatvės pusę, bet ne sykį pati buvau tokio užkalbinta. Štai, va taip ir buvo laužomi mano pačios nesąmoningos, žiniasklaidos išaugintos baimės ir stereotipai.
Visuomet kalbėdavome apie žmonių vertybes, o ne religiją, kuri tėra šių vertybių rėmas. Nustebino, kad vietos žmonėms visai nerūpėjo, koks iš tiesų manasis „rėmas“.
Kartą nutiko smagi istorija. Prie manęs priėjo dvi 7–9 metų mergaitės. Ant kaklo buvau pasikabinusi pakabutį su drambliu. Mergaitės priėjusiosios paklausė „Muhamet?“ (t. y. ar aš tikiu Muhametą). Man atsakius neigiamai, netrukus buvo paklausta, ar tikiu Jėzų, bet ir čia atsakymas buvo neigiamas.
Jos, matyt, puikiai žinojo, kad katalikai ant kaklo nešiojasi kryžius, tad, jų manymu, ant kaklo kabantis drambliukas veikiausiai reiškia, kad tikiu drambliais. Man atsakius neigiamai, vaikai greitai prarado susidomėjimą manimi ir nurūko savais keliais. To net nereikia vadinti tolerancija, tai veikiau natūralus gebėjimas priimti žmogų įvertinant jį per veiksmus ir vertybes. Palestiniečiai dažnai kartodavo, kad visą žmogų gali perskaityt žvelgdamas jam į akis. Tikiuosi, kad ne vienas „mane perskaitė“.
Mano sutiktiems žmonėms visai nerūpėjo, kad iš tiesų manau, jog dangaus niekas nelaiko, o juolab netikiu, kad jį laiko Dievas. Jų manymu, jei šita atvykėlė taip galvoja, tai jos reikalas ir tai visiškai nereiškia, kad ji nemyli mūsų šalies ar nenori mums gero. Iš tiesų bendraujant religinis kontekstas išblunka, juk net musulmonų šventėse, kuriose teko dalyvauti, buvau laukiama viešnia, o ką jau kalbėti apie tai, kad kas nors būtų nors užsiminęs apie galimybę priimti islamą...
Negaliu kalbėti apie visą musulmonų pasaulį, kalbu apie Palestiną, bet nykiausiame kaime, kur, atrodytų, viskas yra labai gryna ir tikra, būtent taip ir yra – tu esi tiesiog žmogus ir kaip ir bet kuris kitas žmogus, gali daryti gerus ar blogus, protingus ar kvailus darbus. .
Palestiniečiai niekuomet neįžeidinėja Izraelio gyventojų religijos – apie juos sakoma „izraeliečiai“, bet ne „žydai“, niekuomet nesakoma, kad štai tie kvaili judėjai netiki tuo, kuo tikime mes. Tai įrodo, kokia iš tiesų takoskyra yra tarp religijų šiame kontekste. O kas svarbiau, mano akimis, parodo, jog tai jokiu būdu nėra religinis karas.
– Ar teko mokytis arabų kalbos?
– Truputį pasimokyti teko, bet tai tik patys pagrindai. Kai kasdien girdi nuolat kartojamus tam tikrus žodžius ir frazes, natūraliai norisi tai kartoti. Juk ir mums, lietuviams, smagu, kai užsienietis mūsų šalyje padėkoja ar pasisveikina lietuviškai. Bendraudami Palestinoje stengėmės tai daryti anglų kalba arba rasti, kas galėtų vertėjauti. Šioje šalyje yra daug jaunimo, kuris puikiai kalba angliškai.
Teko svečiuotis ir tokiose šeimose, kur niekas nekalba angliškai. Tuomet įvertini tai, kokia trapi atrodo ši kalba žmogaus, kuriam gyvenimas pašykštėjo šviesių prošvaisčių, lūpose. Ir nors tos kalbos nesupratu, klausantis įsitempia kiekviena kūno ląstelė, atrodo ši empatija padės geriau jaustis apie savo gyvenimo skaudulius pasakojančiam žmogui. Norėdavosi padėti žmogui visais įmanomais būdais, net jei tai tik atidus ir atjautos bei supratimo pilnas klausymasis.
