Mokslininkai paskelbė atradę dvi iki šiol nežinotas žmonių rūšis, kurios, deja, jau išnykę. Abu atradimai grindžiami trimis naujais fosilijų fragmentais (visa kaukole, beveik visu apatiniu žandikauliu ir viena apatinio žandikaulio dalimi), kurie 2007 –2009 metais rasti „žmonijos lopšiu“ vadinamo Turkanos ežero (Kenija) apylinkėse.
Dvi iki šiol mokslui nežinotos žmonių rūšys egzistavo prieš maždaug 2 mln. metų. Rastas fosilijas sulyginę su prieš beveik keturis dešimtmečius rasta mįslingąja liekana, pavadinimu „1470", paleontologai priėjo išvadą, jog kadaise Žemės paviršiumi klajojo dar dvi žmonių rūšys, kurių individai pasižymėjo didelėmis smegenimis ir ištįsusiu, plokščiu veidu. Tačiau rasti kaulų fragmentai priklausė ne Homo erectus ir ne Homo habilis rūšims, kurios gyvavo taipogi maždaug toje pačioje epochoje.
Prieš atrasdami naujuosius fosilijų fragmentus, mokslininkai „1470" fragmento rūšį preliminariai buvo pavadinę Homo rudolfensis.
Naujai surastos fosilijos buvo atkastos „Koobi Fora Research Project“ tyrėjų grupės, kuriai vadovavo profesorė Meave Leakey. Kaip manoma, fosilijoms gali būti nuo 1,78 iki 1,95 mln. metų. Visi pirmykščių žmonių kaulų fragmentai buvo rasti vos už 10 km nuo „1470“ fragmento radimvietės. Ekspedicijos rezultatai aprašyti žurnale „Nature“.
„Turkanos ežero apylinkėse pastaruosius 40 metų kasinėjome ir ieškojome labai kantriai ir labai sunkiai, – neslepia tyrėjų grupės vadovė M. Leakey. – Ieškojome, norėdami rasti naujų patvirtinimų „1470" veido fragmentui. Pagaliau mes turime tam tikrų atsakymų.“
Anot profesorės, vienas iš labiausiai išskirtinių „1470“ bruožų buvo galingas žandikaulis.
„Skruostikauliai yra tokie išsišovę, jog galima daryti išvadą apie itin didelę žandikaulių jėgą“, –pasakoja mokslininkė.
Panašu, jog su atrastų rūšių atstovais mes, Homo sapiens, sutarėme gana neblogai. „Dabartiniai primatai tarpusavyje sugyvena labai gerai, – tvirtina ji. – Gamtoje galima sutikti beždžionių būrius, kuriuos sudaro bent dviejų, o kartais – ir daugiau rūšių individai.“
„Trys naujosios fosilijos suteikia mums kur kas aiškesnį vaizdą, kaip atrodė „1470“ rūšies žmonės, – kolegei antrino tyrimo bendraautorius, Londono universitetinio koledžo profesorius Fredas Spooras. – Dabar aišku, jog dvi tik dabar atrastos pirmykščių žmonių rūšys gyveno greta Homo erectus genčių. Naujieji fosilijų fragmentai labai palengvins nustatyti, kaip prieš maždaug 2 mln. metų formavosi ir vystėsi mūsų rūšies žmonių evoliucijos šaka.“
Anatomijos profesorius Bernardas Woodas iš Džordžo Vašingtono universiteto (JAV) peržiūrėjęs tyrimo ataskaitą pareiškė, jog argumentai dėl dviejų atrastų žmonijos rūšių yra „įtikinami“.
„Paleoantropologų užduotis – atkurti evoliucijos istoriją, apimančią laikotarpį nuo Homo sapiens iki ankstesnių rūšių, kurios bendros yra ne tik mums, žmonėms, bet ir šimpanzėms bei bonobo beždžionėms, – aiškina B. Woodas. – Turėjo būti kažkokia kopėčias primenanti rūšių seka, ir toji seka turėtų jungti mus su Homo sapiens protėviais. Tiesa, kol kas neaišku, ar mūsiškė „gyvybės medžio“ šaka su minėtąja seka neturi nieko bendro, ar kaip tik nuo jos atsišakoja – galbūt anksčiau egzistavo keletas paralelinių žmonijos rūšių linijų?“
Gyvūnijos pasaulyje tokių atvejų būta ne vieno. Jei naujas bruožas sudaro sąlygas geriau prisitaikyti prie aplinkos, tuomet tą bruožą turinti naujoji rūšis išlieka. Jei ne – rūšis išnyksta. Anot Londono Gamtos istorijos muziejaus profesoriaus Chriso Stringerio, rastosios fosilijos byloja būtent apie tokį evoliucijos scenarijų.
„Panašu, jog skirtingų regionų žmonės evoliucionavo skirtingomis kryptimis, – pasakojo jis BBC. – Tarytum gamta būtų projektavusi skirtingus žmonių prototipus su skirtingais bruožais, ir iš visų prototipų išliko tik tas, kuris buvo prisitaikęs geriausiai. To prototipo rūšis ir buvo mūsų protėviai.“
