Pajūrį buvo nutūpę tiek žmonių, kiek jų pamatysi ne kiekvieną vasaros dieną. Vietiniai gintaro ieškotojai plušėjo vilkėdami neperšlampamais žvejo kostiumais.
Įsibridę į jūrą jie nuo dugno jūros šiukšles graibė žvejybiniais samčiais. Jais prisemtas sąšlavas išberdavo ant kranto ir peržiūrėdavo. Tuo tarpu mėgėjai tenkindavosi tuo, ką išmesdavo bangos.
Sekmadienį pajūryje sklandė kalbos, kad kažkas rado net apie 200 gramų sveriančių gintaro gabalų.
Pavakare tokio dydžio gintarų niekam aptikti nepavyko, bet gerą saują smulkesnių gintarų buvo galima prisirinkti beveik per valandą.
Gintaro ieškotojus buvo apėmęs toks azartas, kad žmonės užmiršdavo net atsivestus vaikus.
Šaukdamas „mama“ pakrante zujo pasimetęs ir išsigandęs dvejų metų vaikas. Po kiek laiko jį rado vyresnė sesuo. Paklausus, kur yra jų mama, mergaitė atsakė, kad renka gintarą.
Gelbėjimo stoties viršininkas Jonas Vigelis sakė, kad gintarus jūra meta tuomet, kai rimstant audrai ima vyrauti šiaurės, šiaurės vakarų vėjas.
Po audrų žinia apie gintarą pasklinda žaibiškai. Gintarą pradedama rinkti anksti ryte, dar neišaušus. Tuomet jūros šiukšles žmonės knaisioja pasišviesdami žibintuvėliais.
Jūra dosni tuomet, kai į krantą metamos kerpės. Tai pirmasis ženklas gintarų ieškotojams. Bet ir tada jūroje turi būti palankios srovės.
Kartais sunkesnės šiukšlių masės srovės į krantą ir neišmeta. Tada į jūrą įsibridę gintaro ieškotojai darbuojasi tinkliniais samčiais.
Pagyvenę žmonės rinkdami gintarą prisiduria prie pensijos. Už smulkaus gintaro stiklinę iš gintaro meistrų galima gauti apie 15 litų. Toks gintaras naudojamas dekoruojant paveikslus, gaminant gintaro mozaikas.
REKLAMA
