Jei vasaros mėnesiais pagrindine Palangos gatve sunku praeiti pro minias poilsiautojų, gatvės muzikantų bei prekeivių, tai žiemą šis miestas tarsi sustoja laike.
Užpustytos parduotuvės, neveikiantys barai ir ausyse spengianti tyla – toks vaiduoklių miesto įspūdis susidaro brendant per sniegynus Basanavičiaus gatvėje.
Tiltas keičia marškinius
Tiesa, ne visa Palangos dalis merdėja – štai žymusis Palangos tiltas šiuo metu yra uždarytas praeiviams dėl kapitalinio remonto, tačiau juo zuja tuntai darbininkų, nebijančių šalčio. Kitų metų vasarą poilsiautoji išvys atsinaujinusį Palangos simbolį.
Gulbės - patriotės
Befotografuodama tiltą, vos neužgriuvau ant gulbės, šąlančios ant užpustyto paplūdimio ir vos begalinčios pajudėti. Ji jau nesibaido žmonių ir tik baugščiai dairosi aplink, ar kur nesimato kokio nors maisto. Dėl nepastovios klimato kaitos ir dėl to, kad praeiviai noriai lepina Palangos gulbes maitindami jas įvairiausių kepinių trupiniais ir batonais, kai kurie paukščiai atėjus rudeniui pasirenka likti žiemoti čia ir kartais pavasario jau nebesulaukia.
Gintaro rinkimo pikas
Šiomis dienomis Baltijos jūroje siaučia audros, į krantą išmetančios dumblą pilną įvairiausių šakaliukų, kriauklyčių ir žinoma – gintaro. Todėl gintaro rinkėjams žiema ir ankstyvas pavasaris – pats darbymetis.
Eidamas rankioti gintaro gabalėlių, galėtum tikėtis, kad pastovūs Baltijos aukso rinkėjai neapsidžiaugs „konkurencija“. Tačiau realybė yra kitokia – man prisiartinus patyrę šio amato žinovai maloniai pamokė, kaip dumblo sąnašose aptikti gintaro ir netgi į saują įdėjo kelis didesnius gabalėlius, matyt, artėjančių švenčių proga.
Nors gintaro paieškos reikalauja daug laiko ir nepaisant šiltų rūbų nesušlapti nepavyksta – ši pramoga puikiai ramina ir kelia neįtikėtinai puikią nuotaiką. Galbūt Pabaltijo gyventojams, kur piratai neskandindavo savo laivų pilnų aukso, gintaro radybos – geriausias būdas pasijausti lobių ieškotojais. Kas žino, gal netrukus Palangoje bus rastas didesnis gintaro luitas už 3,5 kg sveriantį Saulės akmenį?
Tradicijos išlieka per amžius
Gintaro apdirbimo meistras, Jonas Dagelis pasakoja: „Lietuvoje gintaras buvo pradėtas rinkti XII a., vos susikūrus pirmosioms gyvenvietėms. Tuo metu gintaro šiose vietose būdavo labai daug, taigi prasidėjo gintaro kelias, kaip ir žvejyba tapęs pagrindiniu baltų verslu. Nors dar nebuvo jokių gintaro apdirbimo staklių, ar švitrinio popieriaus, iš gintaro būdavo daromi įvairūs amuletai, papuošalai. Greit pastebėtos gydomosios šio akmens savybės.
Palangiškiai nusimanydavo, kur ir kokiems vėjams pučiant kyla audros, išplaunančios į krantą jūros kerpes ir pagaliukus, kuriuose būna įstrigusių gintaro gabalėlių. Pats rinkimo procesas beveik nepakito per kelis šimtus metų – žmonės, išmanantys vandens srovių judėjimą, su specialiais sieteliais brenda į jūra ir šukuoja dugną, vis traukdami tas jūros kerpes ir medžio atplaišas, kuriuose vėliau ieško gintarėlių. Tai neįprastai alinantis ir pavojingas darbas.“
Pasak J. Dagelio, daugiausiai gintaro Lietuvoje randama Būtingės ir Karklės pakrantėse. Gintaro meistrų teigimu, gintaras Baltijos jūroje nesibaigs niekada. Žiema – puikus metas traukti savaitgaliui į pajūrį!
Tuoj turėsim Negyvąją jūrą?
Berankiojant gintaro gabalėlius iš dumblo, vienas dalykas sukėlė nerimą: kai kurie gintaro gabalėliai buvo aplipę juoda it smala, benzinu atsiduodančia mase. Nejau gintaro rinkėjas, didžiuliu sietu traukiantis iš sūraus vandens dumblo sąnašas, aptiko Baltijos jūros užterštumo įrodymą?
Živilė Barkauskaitė/em>/em>
