Tautinių mažumų įstatymo pataisas įregistravo LRA-KŠS partijos atstovai Rita Tamašunienė, Česlav Olševski ir Jaroslav Narkevič. Kaip teigia R. Tamašunienė, šių pataisų prireikė, kad Tautinių mažumų įstatymas ne tik egzistuotų, bet ir spręstų problemas, dėl kurių dažnai kyla ginčų, neretai ir teisminių.
„Kadangi Lietuvoje po ilgos pertraukos atsirado Tautinių mažumų įstatymas, jis turi apimti visas sritis, kurios labai svarbios tautinėms mažumoms, puoselėjant savo tautinį identitetą mūsų valstybėje. Be abejo, kaip piliečiai turime ir pareigas, bet nenorime nieko daugiau, negu priklauso pagal Lietuvos pasirašytas dvišales sutartis, Lietuvos ratifikuotą Tautinių mažumų konvenciją: teisę vartoti savo gimtąją kalbą viešajame gyvenime teisę į švietimą, teisę į savo kultūrinį, religinį tapatumą ir identitetą“, – pažymi ji.
Dažnai kyla ginčų, ką vadiname tautine mažuma. Ilgą laiką buvo aiškinta, kad tautinės mažumos yra tos tautos, kurios neturi savo etninės valstybės (pvz., totoriai, karaimai, romai), o kitos tautos, kurios turi etnines valstybes, laikomos tautinėmis bendrijomis.
Tačiau tautinių mažumų įstatyme apibrėžta, kad tautinė mažuma – tai grupė asmenų, kurią sudaro Lietuvos Respublikos piliečiai, gyvenantys Lietuvos Respublikos teritorijoje, turintys ilgalaikius, tvirtus ir nuolatinius ryšius su Lietuvos Respublika <...> ir yra vienijama siekio išsaugoti savo tautinę tapatybę. Šiuo apibrėžimu bus vadovaujamasi ir šiame straipsnyje.
Pataisos neliestų imigrantų
R. Tamašunienė pabrėžia, kad įstatymo pataisos skirtos ne visiems kitos tautybės gyventojams, o tik tautinėms mažumoms, tai yra Lietuvos piliečiams, kurie yra kitos tautybės.
„Šitas įstatymas yra skirtas būtent piliečiams, kurie nori ne tik teisių savo tautybei sustiprinti, bet ir būti saistomi pareigų“, – akcentuoja politikė.
Didžiausios Lietuvos tautinės mažumos: lenkai, rusai, baltarusiai, ukrainiečiai. Mūsų šalyje taip pat gyvena istorinės mažumos: žydai, totoriai, karimai, romai.
Įstatymo pataisų projektą perskaitę Lietuvos socialinių mokslų centro tyrėjas dr. Karolis Dambrauskas sako, kad dokumente nėra nieko, kas prieštarautų Lietuvos demokratinei santvarkai ar nebūtų įgyvendinama.
„Tiesą sakant, vertinant kitų šalių, kurios turi daug tautinių mažumų gyventojų, kontekste, tai, ką Seimo nariai iš Lenkų rinkimų akcijos įrašė į tą įstatymo projektą, nėra nieko labai ypatingo. Kai kuriose šalyse tie reikalavimai, teisės yra labiau išpildyti, kai kuriose – mažiau, bet iš esmės nėra nieko, kas nebūtų suderinama su demokratine santvarka ir pilietine visuomene“, – tikina jis.
Anot tyrėjo, tai, ką siūlo politikai iš LRA-KŠS, kitose šalyse jau egzistuoja, tačiau pas mus priimti tokius pakeitimus dažnai stabdo baimė, kad tautinės mažumos lėčiau integruosis į visuomenę, užsidarys savo ratuose ir ilgainiui taps grėsme valstybei.
„Dažnai tautinių mažumų klausimas siejamas su saugumu. Man atrodo, kad to galima vengti, nematyti tautinių mažumų kaip a priori grėsmės – iš to, manau, kyla daugiausiai problemų. O jeigu žiūrėtume į juos kaip į piliečius, kurie turi savo teisėtus interesus, daugiau ar mažiau tie reikalavimai yra normalūs ir kai kuriose šalyse jie būtų visiškai standartiniai. Klausimas, kaip pavyks rasti paramą [Seime]“, – teigia K. Dambrauskas.
Stabdytų „priverstinį asimiliavimą“
Vienas iš siūlomų pakeitimų yra draudimas „taikyti priemones siekiant asimiliuoti tautinei mažumai priklausančius asmenis prieš jų valią“. Paklausus, apie kokį priverstinį asimiliavimą kalbama projekte, R. Tamašunienė pateikė porą pavyzdžių. Vienas iš jų – sovietmečių nacionalizuotos žemės grąžinimas buvusiems jos savininkams, dar vadinamas restitucija.
„Buvo toks administracinis sprendimas, kad žemę iš kitų Lietuvos kampelių, pavyzdžiui, Kupiškio ar Biržų rajonuose, galėjo „pernešti“ į Vilniaus rajoną. Iki šiol žmonės dar yra neatgavę savo žemės. Daugiausia tai yra lenkų tautybės žmonės, kurių žemė liko užimta, o ta kompensacija, kurią davė valstybė, nei protingumo, nei teisingumo kriterijų neatitinka“, – sako R. Tamašunienė.
1991 m. priimtas Restitucijos įstatymas numatė, kad anksčiau turėtą žemę susigrąžinti buvo galima pagal tai, kur žmogus dirba arba gyvena. 1994 m. įstatymas pakeistas taip, kad žemė galėjo būti grąžinta ir nebūtinai toje vietoje, kurioje žmogus gyvena ar dirba – ji galėjo būti perkelta.
1996 m. priimtos Restitucijos įstatymo pataisas. Jose liko nuostata, leidžianti persikelti žemę, bet buvo padidintas didžiausias sugrąžintinos žemės kiekis ir išplėstas pretendento į žemės grąžinimą apibrėžimas: žemę susigrąžinti galėjo ne tik buvę jos savininkai, jų sutuoktiniai arba vaikai, bet ir anūkai.
Anot sociologų, šia galimybe daugiausia naudojosi lietuvių kilmės miestiečiai, iškeisdami nuosavą arba paveldėtą žemę gimtinėje į sklypus arčiau didžiųjų miestų. Taigi, žemės grąžinimo politika nebuvo diskriminuojanti valstybės mastu, bet apsunkino sąlygas ne lietuvių kilmės gyventojams susigrąžinti žemę.
Nori plėsti gimtosios kalbos vartojimą
Daugiausia dėmesio įstatymo pataisų projekte politikai skiria kalbai. Pataisomis numatoma galimybė į savivaldybės, kuriose tautinės mažumos sudaro ne mažiau 10 procentų nuo bendrojo savivaldybės gyventojų skaičiaus, institucijas kreiptis ne tik valstybine, bet ir gimtąja kalba.
R. Tamašunienė sako, esą jau dabar tai vyksta tose savivaldybėse, kuriose dominuoja tautinės mažumos.
„Aišku, žmonės ne visada pageidauja gauti atsakymą būtent norima kalba. Tai nėra sprendimas, kuris labai įtakotų to žmogaus tolimesnius administracinius veiksmus“, – teigia ji.
Politikė pabrėžia, kad priėmus pataisas institucijos vis tiek turėtų atsakyti pirmiausia valstybine kalba, bet gyventojui pageidaujant šalia toks pat raštas galėtų būti ir tautinės mažumos kalba.
Siekia grįžti prie dvikalbių lentelių
Politikai taip pat siūlo leisti dvikalbius gatvių, vietovardžių pavadinimus. Tokie sprendimai jau anksčiau yra susilaukę daug kritikos ir net teisminių ginčų.
Dabar tautinėms mažumoms atstovaujantys politikai nori prie to grįžti. Savo sprendimą jie grindžia Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartimi, kurioje numatyta, kad tautinės mažumos (Lietuvoje – lenkai, Lenkijoje – lietuviai) turi teisę laisvai vartoti savo kalbą asmeniniame ir viešajame gyvenime.
„Lietuviai Suvalkuose ta teise pilnai naudojasi. Mes norime veidrodinio principo ir galimybės be teismų įrodinėjimo. Yra poreikis, noras turėti tą dvikalbį įrašą“, – teigia R. Tamašunienė.
„Reikia pabrėžti, kad vis dėlto turi būti užrašas valstybine kalba, bet šalia kita kalba įrašytas gatvės ar vietovės pavadinimas parodo, kad tas kraštas yra daug turtingesnis ir čia gyvena kitos tautybės žmonės“, – priduria ji.
K. Dambrauskas nemano, kad įvedus dvikalbius užrašus kiltų grėsmė Lietuvos valstybingumui.
„Šią vasarą keliavau Pietų Slovakijoje. Ten ir traukinių stočių pavadinimą yra dvikalbiai (slovakų-vengrų kalbomis), ir Lenkijoje daug kas važiuodamas yra matęs, kad vietovardžiai pavadinti dviejomis kalbomis, taip pat ir lietuviškai, tai nemanau, kad čia galėtų būti grėsmė ar su demokratija ir pilietinėmis teisėmis susikertantis reikalas“, – teigia jis.
Tik kaip nustatys, kur reikia lentelių kitomis kalbomis, o kur ne? Politikai siūlo taikyti 10 procentų kartelę – pataisos įsigaliotų ten, kur vienos tautinės mažumos atstovai sudaro ne mažiau nei 10 proc. gyventojų skaičiaus.
„Pavyzdžiui, lenkų tautinė mažuma gyvena Turmante, Zarasų rajone. Jų ten gyvena nemažai ir jeigu tas kaimukas norėtų įsirengti [lenteles], jiems savivaldybė tokią teisę suteiktų“, – aiškina R. Tamašunienė.
Yra ir tokių miestų, kuriuose tautinės mažumos atstovų gyvena kelis kartus daugiau nei 10 proc., pavyzdžiui, Šalčininkuose gyvena virš 76 proc. lenkų tautybės žmonių, Visagine – virš 47 proc. rusų tautybės gyventojų.
Amžina dilema dėl diakritinių ženklų
Įstatymo pataisų projekte įrašytas papildymas, kai tautinių mažumų atstovai oficialiuose dokumentuose savo vardą ir pavardę galėtų rašyti originalia forma – lotyniško pagrindo rašmenimis su diakritiniais ženklais.
„Man atrodo, kad lietuvaitės, kurios ištekėjo už vokiečio, skandinavo arba čeko ir turi pavardę su diakritiniu ženklu, nori išlaikyti pilietybę ir turėti lietuvišką pasą, mano vertinimu, daug teisingesnis dalykas būtų leisti išlaikyti pilietybę ir užrašyti pavardę su diakritiniu ženklu, negu tai riboti. O čia gyvenantiems lenkams svarbu kaip tapatumo dalis užrašyti vardą ir pavardę su diakritiniais ženklais.
Juo labiau, kad dabar turime, mano nuomone, teisinį nesusipratimą, kuomet įstatymas asmens vardo ir pavardės rašymo, skirtas grupei žmonių, kurie turi (kitos kilmės – red. past.) vardą ir pavardę, suskirsto į dvi grupes. Tie, kurie neturi diakritinių ženklų, jiems pasisekė, nes jie tą padaryti gali. Pavyzdžiui, buvusi ministrė Ewelina Dobrowolska. Bet, pavyzdžiui, mano kolegos (Česlav Olševski ir Jaroslav Narkevič – red. past.) ir vienas, ir kitas turi „l“ su diakritu varde. Jeigu jie užrašytų be to, tada būtų pusiau skustas, pusiau luptas variantas, ne ką geresnis nei dabartinis. Žmonės nesiryžta pakeisti, nors norėtų tą padaryti, o šiuo metu įstatymas galioja ne visai grupei žmonių, kuriems ta teisė buvo taikoma“, – teigia R. Tamašunienė.
Primename, kad 2022 m. pradžioje Seimas įteisino originalią vardų ir pavardžių rašybą lotyniško pagrindo rašmenimis asmens dokumentuose. Įstatymas numato, kad dokumentuose gali būti įrašytos W, X, Q raidės.
Tačiau diakritiniai ženklai asmens dokumentuose vis dar neleidžiami. Šio klausimo ėmėsi ne tik R. Tamašunienė, Č. Olševski ir J. Narkevič. Vasario mėnesį Žmogaus teisių komiteto pirmininkas socialdemokratas Laurynas Šedvydis kartu su grupe frakcijos kolegų ir Liberalų sąjūdžio vadove Viktorija Čmilytė-Nielsen irgi įregistravo tai numatančias įstatymo pataisas.
Visgi Seimo pirmininkas Saulius Skvernelis sako, kad šio klausimo, galinčio įnešti nereikalingos sumaišties, nepalaikys. „Šioje geopolitinėje situacijoje aš nemanau, kad reikėtų vėl tą klausimą kelti“, – sakė S. Skvernelis.
Savo ruožtu K. Dambrauskas nemano, kad lotyniško pagrindo rašmenų su diakritiniais ženklais įvedimas keltų grėsmę. Jo teigimu, daugiau audrų sukeltų klausimas dėl rašmenų įvedimo iš kitų alfabetų (pavyzdžiui, kirilicos), todėl tyrėjas siūlytų jį palikti ateičiai.
„Savo esme tai nebūtų grėsmingas dalykas, bet suprantu, kad šiuo laikotarpiu tai yra jautri tema“, – sako jis.
Mokyklose – dėmesys ir valstybinei, ir gimtajai kalbai
LRA-KŠS atstovai taip pat siūlo tautinių mažumų mokyklose, pageidaujant mokiniams ir jų tėvams (globėjams), skirti tiek pat dėmesio ir valstybinei, ir gimtajai kalbai. „Stiprinant valstybinės kalbos mokymą negali būti bloginamos tautinės mažumos gimtosios kalbos mokymosi sąlygos“, – rašoma projekte.
R. Tamašunienė aiškina, kad tai galėtų būti padaryta atsisakius kai kurių kitų pamokų arba įvedus daugiau pamokų tautinės mažumos kalba.
„Aš čia matyčiau išeitį skirtyti lietuvių kalbos mokymo metu klases į grupes. Tuomet mokytojas skirtų daugiau dėmesio vaikams. Tada ugdymo kokybė ir kalbos mokėjimas būtų tikrai geresnis. Nes kokia prasmė tautinės mažumos mokyklos, jeigu tos kalbos faktiškai neliks toje mokykloje?“, – klausia R. Tamašunienė.
Visgi K. Dambrauskas abejoja, kad idėją dėl suvienodinto dėmesio kalboms pavyktų įgyvendinti.
„Para turi atitinkamą kiekį valandų, savaitė – dienų, o pamokų tikriausiai negalima padaryti daugiau arba sumažinti kitoje pusėje. Klausimas, kaip surasti balansą tarp valstybinės ir gimtosios kalbos mokymo, kad nei tas, nei tas nenukentėtų. Čia pritrūko aiškumo“, – sako tyrėjas.
Latvijoje ir Estijoje jau vyksta paskutinis rusų mokyklų reformos etapas – per kelerius metus jos turės pereiti prie visų dalykų mokymo atitinkamai latvių ir estų kalba.
Lietuvos Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) anksčiau teigė, kad tokie pokyčiai Lietuvoje neplanuojami.
Lietuviai nuogąstauja, kad tautinės mažumos nustos integruotis
Viešojoje erdvėje pasirodė nuogąstavimų, kad šie ir kiti siūlymai dėl tautinės mažumos kalbos vartojimo sudarys sąlygas tautinėms mažumoms užsidaryti savo vidiniuose ratuose ir nesiintegruoti į Lietuvos visuomenę, o tai ilgainiui sukels grėsmių nacionaliniam saugumui.
„Tautinių mažumų partijos kaip tik turėtų skatinti kuo geriau mokėti lietuvių kalbą. Nes nemokėjimas valstybinės kalbos mažina galimybes. Ir lojalumą valstybei, kurioje gyveni“, – komentuoja vilnietis Darius.
„Tai reikštų valstybinės lietuvių kalbos atmetimą“, – teigia dėstytoja Rasa.
„WTF??? O kas dabar jiems negerai? Po tokių pakeitimų – jokios motyvacijos mokytis valstybinės kalbos, integruotis į visuomenę, atsiskyrimas nuo likusios šalies dalies. Alioooo!!! Jūs Lietuvoje gyvenat. Kam nepatinka, gali varyti į tas šalis, kur jų kalba labiau tinka“, – piktinasi komentatorė Beata.
Anot K. Dambrausko, problema slypi ne kalbos, o informacijos vartojime. Tyrėjas nemano, kad tautinėms mažumoms suteikus daugiau kalbinių teisių pablogės saugumo situacija.
„Jeigu kalbėtume apie integraciją, yra problema su tuo, iš kur žmonės gauna informaciją: ar iš baltarusiškų, ar iš rusiškų propagandos kanalų. O kalbinės teisės galbūt kaip tik būtų galimybė ir gestas, kad į šią visuomenės grupę ir jos pageidavimus yra atsižvelgiama ir valstybė tampa bendrais namais, kurioje visi gali tartis dėl taisyklių, o ne kai kažkas jas nustato, visi turi pagal jas gyventi. Galbūt tautinėms mažumoms atsirastų daugiau įtraukties ir galbūt nutiktų visiškai priešingas dalykas negu žmonės, kurie baiminasi, galvoja, kad nutiks“, – svarsto K. Dambrauskas.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
