Pakruojis po Lietuvą keliaujančios parodos maršrute atsirado neatsitiktinai.
Įspūdingu Pakruojo dvaru, vėjo malūnais, derlingomis žemėmis, senomis alaus tradicijomis bei dolomito kasyklomis garsėjantis kraštas miškų gausa negali pasigirti, užtat juose gausiai peri mažieji ereliai rėksniai.
Mažasis erelis rėksnys – vidutinio dydžio plėšrusis paukštis. Jis sveria 1,1–2,2 kilogramo, o atstumas tarp ištiestų jo sparnų galų siekia 145–168 centimetrus.
Iš visų Lietuvoje perinčių plėšriųjų paukščių mažasis erelis rėksnys migruoja toliausiai – net iki Pietų Afrikos. Skrisdami į žiemojimo vietas ir atgal šie ereliai įveikia apie 18 000 kilometrų. Kelionė užtrunka apie tris mėnesius, o iš žiemojimo vietų jie grįžta nuo kovo pabaigos iki balandžio vidurio.
Mažieji ereliai rėksniai kasmet grįžta į tą pačią teritoriją ir jei niekas netrukdo, paprastai peri tame pačiame lizde. Jie gyvena pavieniui ir labai saugo savo teritoriją. Lizdus paprastai skiria didesni nei 1 kilometro atstumai.
“Kodėl čia? Atsakymas slypi mūsų šalies pavadinime. Čia lietūs lyja, o perėti ir medžioti jiems tinkamiausi drėgni miškai“, – pristatydamas parodą Pakruojyje pasakojo S. Rumbutis.
Galios, karalių, kilmingumo simboliu laikomo erelio mityba net neprimena karališkų įpročių. Pagrindinis jo grobis – pelėnai ir pelės. Taip pat ereliai minta varlėmis, paukščiais, kurmiais, kitais smulkiais žinduoliais.
Visoje Lietuvoje gyvena apie 1930–2870 šios rūšies erelių porų. Tai – penktadalis gyvenančių visoje Europos Sąjungoje. Tačiau nustatyta, kad 1980-2006 metais Lietuvoje šių paukščių sumažėjo daugiau negu 20 procentų. Viena pagrindinių jų nykimo priežasčių – intensyvi ūkinė veikla miškuose.
Siekiant supažindinti visuomenę su šia paukščių rūšimi, jos svarba ir apsauga, prieš dvejus metus startavo projektas Europos Sąjungos remiamas projektas „Mažojo erelio rėksnio apsauga Lietuvos miškuose".
Per ketverius metus patyrusių ornitologų komanda siekia surasti ir apsaugoti 200 mažųjų erelių rėksnių porų lizdaviečių nuo sunaikinimo ar neigiamo ūkinės veiklos miškuose poveikio.
„Tuos du šimtus lizdų turime surasti ne bet kur, o tose vietose, kurios įtrauktos į ES saugomų teritorijų tinklą „Natura 2000“.
Lizdų ieškome ne klaidžiodami po miškus, nes tai butu tas pats, kas ieškoti adatų šieno kupetoje.
Turime galingus teleskopus, didinančius vaizdą 60 kartų, gerus žiūronus, įsikuriame per pagarbų pusės kilometro atstumą nuo miško ir stebime, kur link mažieji ereliai rėksniai neša sumedžiotą grobį.
Stebime iš įvairių vietų, žymimės, o atėjus rudeniui, kai lapai nukrenta, važiuojame ieškoti lizdų.
Surasti du šimtus – didžiulis iššūkis“, – apie darbo kasdienybę pasakojo S. Rumbutis.
Po 2011 metų stebėjimo Šiaulių rajone esančiame Gubernijos miško biosferos poligone rasta penkiolika lizdų.
Lietuvoje miškų kirtimo taisyklės draudžia vykdyti pagrindinius kirtimus 100 metrų atstumu nuo mažųjų erelių rėksnių lizdų. Nustatytoje zonoje visi kiti miško kirtimai ir medienos ištraukimas draudžiami veisimosi metu – nuo balandžio 1 d. iki rugsėjo 1 d.
