„Universitete, nusidėjau mintimis, darbais, žodžiais ir apsileidimais. Prašau atleidimo ir tikiuosi, kad priimsi mane atgal“. Gyvenimai klostosi panašiai kaip ir medžiagos skiautė siuvėjų rankose: vienas netikėtas linkis gali sukurti visai naują rūbą, gal net geresnį nei planuotąjį. Prisimenu save, o gal ir jūs mane prisimenate, bakalauro studijų ketvirto kurso pavasarį, kada buvau tvirtai pasiryžusi nebetęsti studijų ir nesieti savo gyvenimo su popierių kilnojimu ir antspaudų dėliojimu aštuonias valandas per dieną pradedant aštunta ryto.
Klinkt. Štai jau ruduo, štai jau gerą mėnesį aš ir toliau minu tų pačių universiteto koridorių grindis. Kartais net atrodo, kad pataikau į savo pėdų įspaudus jose, o kartais pamatau ant sienos kavos dėmę, kurią prieš keletą metų padarė vienas studentas man tiesiai prieš nosį. Matyt aš esu per daug prikaustyta prie savo istorinio paveldo ir noriu jį dar šiek tiek papildyti, o galbūt ir ištaisyti tai, kas buvo padaryta. Tad nutariau duoti sau ir savo mokslo įstaigai dar vieną šansą, kitaip tariant, susitaikyti ir pradėti mūsų istoriją nuo pradžių.
„Labas“, – sako man V., „Labas“, – sako man M., „Sveika“, – sako man J. Ir čia anaiptol ne visi, su kuriais pasisveikinus universitete apsikeičiame lengvomis šypsenomis ir neaiškia grimasa, kurią K. Laitmanas, serialo „Melo teorija“ dievas, apibūdintų kaip gėdą, o gal nuolankumą. Gėda vieniems prieš kitus, kad pamynėme savo principus ir tiesas, kurias ketverius metus smarkiai gynėme ir reiškėme, kad vis dar esame čia, o ne kur nors džiunglėse su maugliais. Lenkiame galvas prieš likimą, kuris savo vingį pasuko taip, kad negalėtume juo neiti.
Klinkt. Ant savo darbo stalo matau tiek popierių, kad net lyginamosios konstitucinės teisės kurso medžiaga (tikiuosi, kad bent gandus girdėjote) tiek neužėmė. Tik šį kartą aš puikiai suprantu, kuris lapas, ką reiškia, ir žinot ką? Man tai patinka. Nujaučiu, kad „žinojimo“ ir pasitenkinimo „žinojimu“ poreikis įskiepytas studijų metų: jog taip gera pagaliau puikiai bent ką nors išmanyti.
Klinkt. Penkta valanda vakaro, o aš judu namo, į savo istoriją. Pasidarau kavos, prisėdu ant sofos ir skaitau tai, kas pagaliau...Įdomu! Po valandėlės susitinku su tokiais pačiais interesantais, ir mes keletą valandų neatsikvėpdami dalinamės tekstų įžvalgomis. Jokio streso. Savo istoriją kuriame mes patys, todėl ji, kaip ir bet kuris kitas mūsų vaisius, yra patraukli ir pelnytai normali. O po to į kitus namus: nežinau, kaip jums, bet smagu turėti keletą vietų, kuriose gera.
Klinkt. Čia man atrodo koks nors Haris Poteris su savo lazda pasidarbavo. Statistika kalba už jį: didesnė nei mažesnė dalis pirmo kurso magistrantų nė neplanavo tęsti studijų po bakalauro. Priežasčių galima ieškoti, galima ir ne, nes vargu ar rasime daug motyvuotai motyvuotų atsakymų. Mano patirtis sėdi priešais mane ant kėdės ir linguoja galva, atrodo, it negalėtų man padėti atsakyti į šį klausimą. Sėdėjau birželio pradžioje sumerkusi kojas į Vilnelę ir nesijaučiau iš viso, o gal mano visą vidų tuomet jau buvo išgraužęs paslapčia universiteto per gerklę į mane įgrūstas kirminas. Kadangi neturėjau pinigų tą tuštumą pripildyti Mc'Donaldo skanėstų, nutariau, kad reikia nueiti į universiteto bendrabutį ir ten pripildyti save visą maisto už padorią kainą. Kirminas iškišo galvą ir kojas tiesiai iš mano alkūnės ir pavedėjo iki universiteto. Tokia mano istorija. Jei turit geresnių, galit pasilaikyti jas sau, nes jos, turbūt, kaip ir mano, yra visiškai išgalvotos.
Klinkt. Einu gerti kavos ir gal kiek išpilti ant kokios baltesnės sienos, šiaip, prisiminimui.
Eglė Ramoškaitė
