Tai štai. Aš dar taip pat nieko nesuprantu apie lėlių teatrą. Tik tiek, kad mano tėvų laiptinėje, berods trečiam, ar ketvirtame aukšte gyveno teta, kuri dirbo lėlių teatre. Tai žinojau, kad toks yra. Jau vėliau savo vaikus į jį Vilniuje kurį laiką vesdavau. Tai labiausiai patikdavo, kai verkdavo krokodilas ir savo ašaromis vaikus laistydavo. Arba dar buvo neblogai, kai grybų karas prasidėjo, tai į sceną leisdavo visokius ten kamuoliukus mėtyti. Tai skraidydavo ore ir visokių kitų daiktų. Pirmyn ir atgal.
Aš čia taip lėtai, po truputį, apie tai, kad buvome lėlių teatre Džogdžakartoje. Muzikiniame. Pas jų sultoną, namie. Boso nebuvo, jis turi ten keliolika namų, išvarė kitur tą dieną, tai, kad svečiams nebūtų nuobodu, užsakė tokią palinksminimo programą. Apie ją aš jums ir papasakosiu.
Tas lėles valdo vienas dėdė. Scena maža, tad jis net nesiruošia labai slėptis, neva tai – ne aš čia kalbu ir viską darau, jos pačios gyvos. Ne. Ir gerai. Iš vienos ir iš kitos scenos pusės, sukabintos lėlės- aktorės. Pagal ūgį. Kaip garaže meistro raktai, arba sporto klube sudėlioti svarmenys. Vaizdas toks: visų pirma strikinėja viena lėlė, kažką ten kenčia, vaitoja, tada sutinka kitą. Jie pasipyksta, pasidaužo, kas iš esmės labai visiems juokinga. Ypač, kai tranko per galvą. Tada atsiranda antro plano veikėjai. Irgi pasimuša. Apsikabina retai. Bet veiksmas intensyvus. Dar dainuoja daug. Skirtingais balsais. Realiai tas vienas bičas, kuris visas šias lėles tampo, visas dvi valandas būna gerai atitrūkęs nuo realybės. Ir kiek pagal scenarijų vyksta veiksmas, kiek čia randasi improvizacijos – tik žinovai pasakys.
Toliau. Jam už nugaros įsikūrę dvidešimt du muzikantai. Jie visi sėdi ant grindų. Moterys dainuoja, vyrai daužo per visokio dydžio, o tai reiškia – atitinkamo skambesio puodus. Tiksliau – tokius muzikinius instrumentus. Jų čia, tų instrumentų, pačių keisčiausių atsinešę: metalofonų atmainos, gongai, keisti styginiai, dudelės... Gyva bala daiktų. Aišku, jie turi savus pavadinimus, o žmonės ant kilimėlių labai rimtai žiūri į visą tą muzikavimą. Štai vienas dėdė, tik jam žinomu metu, medžiaga apvyniota lazdele, vos paliečia kažkokį varinį paviršių. Labai įsitempęs toks. O kitas jau gana nervingai, pačiu tikriausiu plaktuku, vis kapoja per medinius vamzdelius. Trečias, tas kur tarp kokių dešimties gongų pasislėpęs, matyt kiečiausias iš visų, dirba dar ir už dirigento etatą: viena ranka daužo tuos didelius puodus, kita- reguliuoja, kam ką daryti. Šie gi ir klauso. Neatsikalbinėja, nepriešgyniauja.
Labiausiai man patiko kitas. Sėdėjo jis kiek atokiau. Ar už kokią bausmę, ar jo mušamasis ne toks svarbus buvo visame šiame alternatyvios muzikos festivalyje, nes tol, kol mes buvome, o praleidome meno apsupti net visą pusvalandį, gal net daugiau, tas dėdė ramiai rūkė. Vietomis, lyg kažką prisimintų, paimdavo lazdą, kaldavo ja per metalinį paviršių ir vėl rūkydavo. Kartą net kažkiek susinervino, nes jo smūgio metas atėjo tada, kai žmogus naują cigaretę prisidegti bandė. Tai piktas trinktelėjo žiebtuvėliu per metalą. Sakyčiau, dar geriau gavosi. Matyt ir jis taip pagalvojo, nes, atlikęs reikalą, paskui ramiai prisidegė, išpūtė dūmą ir vėl nugrimzdo į būties apmąstymus. Iki kito smūgio.
Mes gi, kaip į kontekstą nepašvęsti stebėtojai, su Radzevičiumi iš pradžių bandėme suprasti veiksmo fabulą, reikalavome programėlių. Nepavyko. Tada kurį laiką stebėjome, kas čia vyksta. Vėliau pradėjome tyliai garsinti tai, ką matome – versti į lietuvių kalbą. Kažkaip taip:
Pirmas asmuo, toks su barzdele ir akiniais: „Aš radau Vasario šešioliktosios aktą, duok milijoną!“
Antrasis, toks garbanotas, gražesnis, kiek pasipūtęs: „Neduosiu. Pirma man jį atnešk ir padėk po kojomis!“
Pirmasis ima lazdą ir kalą garbaniui per galvą.
Garbanius pasikviečia krūvą draugelių ir visi baladodami išveja atgal vargšelį, į germanų žemes to akto parnešti.
Kažkaip panašiai.
O dar paskui mes nuo muzikos garsų patekome į transą ir galutinai praradome laiko, tapatybės ir erdvės suvokimą.
Viso gero.
Martynas STARKUS. Džogdžakarta. 2017 kovas.
