Štai, atėjo ta diena, kai į jūrą išskubėjo pilnas kibiras Vytarų ir Martynų.
Štai. Vytaras XVI. Mokosi skraidyti.
O viskas, kaip dabar jau įprasta, ir vėl prasidėjo vidury nakties. Nes nu kažkodėl vėžliai sugalvojo, kad lipti į krantą dėti kiaušinių būtinai reikia kai normalūs žmonės miega. Gerai, kad mes nelabai normalūs...
Šį kartą laukimas atsipirko. Susekėme naktinę mamytę, kuri šiąnakt atskubėjo į Sukamade paplūdimį dėti kiaušinių.
Po naktinės pamainos, kruopščiai suregistravę visas naujas peryklas, auštant išsiruošėme į kiaušinių medžioklę.
Štai, mūsų naktinės medžioklės laimikis.
Visi šie kiaušiniai šiandien keliauja į inkubatorių. Tiesa, čia tas inkubatorius toks nelabai sudėtingas - tiesiog smėlis po stogu. Temperatūra čia laikosi pati, šalčių nebūna, tai tiesiog belieka užkasti kiaušinius duobėje ir laukti.
Po dviejų mėnesių smėlis virš duobės pradeda banguoti ir į dienos šviesą kyšteli mažos galvytės.
Štai. Ne kačiukai, bet vis tiek labai mieli. Šie vėžliukai išsirito prieš dvi dienas, gavo šiek tiek laiko atsikvėpti ir sutvirtėti. Šiandien jie keliaus atgal į vandenyną.
Štai ir būsimieji krikšatėviai. Ir plinas kibiras vėžlių.
O mes grįžtame į paplūdimį. Pasirodo, vėžliukų negalima paleisti tiesiai į vandenį - reikia suteikti jiems galimybę bent dalį kelio - apie 15 metrų - įveikti savo kojytėmis.
Dėmesio! Startas!!!
Įvartis!
Palydėjome savo krikštavaikius į naują gyvenimą. Iš tūkstančio į jūrą paleistų vėžliukų išgyvena vos vienas. Net sentimentalu kažkaip pasidarė.
Grįžę į stovyklą sužinojome, kad buvo įvykdytas baisus nusikaltimas ir pavogtas mūsų termosas. Nusikaltėlis prisistatė pats ir dar pamėgino nugvelbti pakelį sausainių.
Pats laikas apsitvarkyti ir užtikrinti nepriekaištingą išvaizdą. Mūsų laukia nauja sala ir mūsų paskutinis kelionės taškas.
Viskas. Viso gero džiunglės, ugnikalniai ir mirtinai perkeptas maiste! Sveikas, atostogų rojau! Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad mūsų ekspedicija baigėsi. Galima sakyti, mūsų nuotykiai dar tik prasideda!
