„Garsas apie tai, kad du barzdoti gibonai blaškosi po Borneo ir savo išvaizda gąsdina niekuo dėtus žvėrelius, nuvilinijo toli už Tanjung Puting nacionalino parko ribų. Todėl šioje vietoje mus pasitiko griežtai - turime skubiai užsimaskuoti, kad būtume kuo panašesni į orangutanus. Teko vaikščioti taip.
Pašaliniai čia įleidžiami labai retai. Turistai - niekada. Fotografai - juo labiau. Šios durys mums atsivėrė tik dėl to, kad turėjome asmeninį Birutės Galdikas leidimą. Esame Borneo saloje Birutės įkurtoje našlaičiais tapusių orangutanų mažylių reabilitacijos centre. Būtent čia, dažniausiai dėl tragiškų aplinkybių našlaičiais likę mažyliai auga ir mokosi išgyventi - tam, kad vėliau galėtų sėkmingai sugrįžti į džiungles.
Kiekvienas rytas čia prasideda nuo dušo. Kadangi centre gyvena apie 300 mažylių, įsivaizduokite, kokios vyksta maudynės!
Beždžioniukai - visai kaip vaikai - praustis ne visada linkę. Tik vieni jau pripratę ir susitaikę su likimu, o kiti - vis bando pabėgti.
Praktiškai visi mažyliai čia patenka, tragiškai žuvus jų motinoms. Labai dažnai jie konfiskuojami iš brakonierių ir perpardavinėtojų - juodojoje rinkoje orangutaniukų paklausa gana didelė. Ir nelegaliems verslininkams nieko nereiškia tiesiog nušauti motiną ir pasiimti jos bejėgį kūdikį.
Didžioji dalis orangutaniukų čia patenka ne tik išsekę ir išsigandę, bet ir patyrę stiprias emocines traumas, todėl kartais užtrunka daug laiko, kol sugrįžta į normalų gyvenimą.
Gamtoje orangutaniukai nuo savo motinos nesitraukia iki 8-9 metų amžiaus, o pirmaisiais gyvenimo metais išvis nuo jos nenulipa. Be mamos jie tiesiog negali gyventi, todėl mamas čia jiems atstoja reabilitacijos centro darbuotojos.
Reabilitacijos centre orangutaniukams užtkrinama visokeriopa medicininė pagalba. Daugelis jų atvyksta sergantys, išsekę ar net sužeisti, todėl medikų darbas čia - ypač svarbus.
O taip pat saugomi plaukų pavyzdžiai. iš jų nustatomas ne tik paties organgutano DNR, bet ir sekama, kaip, išleistas į laisvę, jis dalyvauja gausindamas garbingą šių gyvūnų giminę.
Šiandien sentimentalumo ir drėgnų akučių užtenka - mūsų laukia kelias gilyn į džiungles, kur vos prieš kelis dešimtmečius šeimininkavo kanibalai galvų medžiotojai. Jie čia šeimininkauja ir dabar, tik jau žmonių nebevalgo. Nebent - išimtiniais atvejais. Mums smalsu nufilmuoti, kaip žmogėdros doros Vytarą - ar jis iš tiesų toks skanus, kaip giriasi, ar tiesiog skiedžia.
Atvykome į dajakų kaimą. Dajakai - vietinė gentis, anksčiau užėmusi visą Borneo salą, o dabar atvykėlių iš Javos nustumta į salos gilumą. Dar palyginus visai neseniai dajakas, norėdamas tapti vyru, turėdavo parvilkti namo nužudyto priešo galvą.
Štai čia mes šią nakt miegosime. Šiam namui - daugiau kaip du šimtai metų ir jis - vienas iš penkių išlikusių autentiškų dajakų namų šiame kaime. Matote, kokie puikūs laipteliai veda aukštyn. Šie namai anksčiau buvo naudojami kaip tvirtovės ginantis nuo priešų, todėl pastatyti taip, kad į juos patekti būtų kuo sunkiau. Tuo tikslu čia nėra ir langų, tik įvairaus dydžio šaudymo angos.
Galiausiai vakarop susirinko graži vyriškai kompanija. Kadangi religija dajakams nedraudžia džiaugtis gyvenimu, kaip mat atsirado įvairių patrauklių vietinės gamybos gėrimų ir šnekos liejos laisvai. Sužinojome, kad nužudytų priešų galvos iki šiol yra saugomos kiekvienoje šeimoje kaip švenčiausia relikvija. Patikrinti negalėjome, bet - pasirodo - tai yra labai šventas reikalas, ir jas pamatyti gali tik labai ribotas ratas šeimos narių. Gal skiedžia? O gal ir ne. Vytaras kaip tik prisiminė, kad neseniai buvo kilęs didelis skandalas, kai keli vietiniai buvo pagauti valgantys savo nužudytų priešiškos genties atstovų širdis. Sutarėme, kad rytoj kartu keliausime į džiungles išmoksime įvairių dajakų gyvenimo reikalų. Galvas dėl viso pikto paliksime automobilyje“.
