Nors nedarbas Lietuvoje mažėja, skirtumai tarp rajonų vis dar nemaži, o kai kuriuose savivaldybė tai itin aštri problema. Štai mažiausias nedarbas praeitais metais fiksuotas Elektrėnų sav. – 4,8 proc., tačiau Ignalijos r. sav. – 15,4 proc. Ignalinos r. sav. 2016 m. bedarbiai sudarė 8,1 proc. nuo visų darbingo amžiaus gyventojų.
Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) analizėje išskyrė, kad didesnis nei 12 proc. nedarbas 2016 m. buvo penktadalyje savivaldybių. Daugiausiai bedarbių lyginant su darbingo amžiaus gyventojais, be Ignalinos r. sav. buvo Lazdijų r., Kalvarijų ir Zarasų r. savivaldybėse.
„Galima pastebėti, kad didžiausią nedarbą turinčios savivaldybės dažniausiai yra rajoninės, pasienio. Nesame iki galo tyrinėję kodėl, ir ar yra čia priežastinis ryšys. Iš esmės tik tyrinėjome ar yra ryšys tarp investicijų ir šitų rodiklių, tai taip. Tai santykinai labiau užmiršti Lietuvos regionai, kuriuose ekonominis gyvenimas dar labiau yra sustojęs“, – pastebi LLRI prezidentas Žilvinas Šilėnas.
Tačiau tikrai ne tai lemia, ar žmogus toje savivaldybėje turės kur įsidarbinti ar ne. Analitikai pagrindinę priežastį nurodo investicijas. Didelį (virš 12 proc.) nedarbą turinčiose savivaldybėse materialinių investicijų kiekis vienam žmogui buvo iki 1000 eurų, rašo LLRI.
Turėtų rūpintis vietinė valdžia
Ilgalaikiu keliu į gerovę, t.y., didesnius atlyginimus ir daugiau darbo vietų būtent ir nurodomos investicijos. Nors visame pasaulyje egzistuoja ta pati globalizacijos tendencija – vieni regionai stagnuoja, kiti klesti, Lietuvoje ši problema pasisuka kitu kampu.
„Lietuvoje daug žmonių susirūpinę pajamų nelygybe – vieni uždirba daugiau, kiti mažiau. Tai vienas iš paaiškinimų, kodėl taip yra, jei gyveni savivaldybėje, kuri ekonomiškai numirus ar stagnuoja. Ten pagrindinis darbdavys mokykla ar biblioteka, tai iš kur tikėtis tų aukštų atlyginimų. Tai iš dalies paaiškina, dėl ko turime skirtumus tarp regionų“, – sako Ž. Šilėnas.
Kaip situaciją pakeisti? Pasak Ž. Šilėno, tai turėtų būti ne tik centrinės, bet ir vietinės valdžios rūpestis.
„Jei jie iš tiesų nori, kad žmonės turėtų darbus ir didesnius atlyginimus, vienintelis realus ilgalaikis dalykas – pritraukti investicijas į savo regioną. Tai sudėtingas darbas reikalaujantis daug įgūdžių ir rajono valdžiai reikėtų savęs paklausti, ar jie padarė viską, jog tos investicijos atsirastų. Nėra paprasta tas investicijas pritraukti, bet tai priklauso nuo taikomo mokesčio dydžio iki esamos darbo jėgos. Svarbus ir bendravimas su potencialiais investuotojais: ar rajono valdžia sako, kad padėsime kuo padėsime, ar siuntinėja po skirtingus kabinetus pildyti skirtingų dokumentų“, – komentuoja jis.
Ratą užsuka socialinės problemos
Didelius nedarbo svyravimus šalyje pastebi ir „Swedbank“ vyresnioji ekonomistė Laura Galdikienė, Nors dabartinis nedarbo lygis Lietuvoje (apie 8 proc.) yra natūralus, pasak jos, jis dar aukštas ir atspindi regionų.
Vienas aspektų, kodėl egzistuoja tokia statistika, kad žmonės gyvena ne tuose regionuose kur pakankamai darbo vietų, kurias galėtų užimti. Tačiau lygiagrečiai svarbus ir kitas faktas, kai kurie neturi reikiamos kvalifikacijos ir neatitinka darbo rinkos poreikio. Ekonomistė išvardija, kas lemia visgi kylančius netolygumus tarp regionų. Tai ir investicijos, kapitalo prieinamumas, infrastruktūra, savivaldybių aktyvumas bei socialinė problemos.
„Nedarbo lygis mažiausias tuose regionuose, kur pritraukiama daugiausia investicijų ir sukuriama daugiausia darbo vietų. Kodėl įmonės į vienus regionus eina ir investuoja, o į kitus ne, yra keletas priežasčių. Viena, tai žmonių darbo jėgos potencialas ir jų turimos kompetencijos. Prie to ypač prisideda švietimo sistema. Pavyzdžiui, Kauno miestas turėdamas gana pažangų universitetą sugeba pritraukti tiek užsienio investicijų, tiek ir vietinių investicijų. Ateityje švietimas taps vis svarbesniu. Nedarbo lygis tarp aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių siekia tik 2,9 proc., o tarp neturinčių nė vidurinio išsilavinimo – apie 24proc.
Kita svarbi priežastis tai pačios rinkos potencialas ir rinkos dydis. Lietuvoje aukšta emigracija, gyventojų skaičius mažėja ir tai veikia vidaus vartojimą. Vilniaus miestas yra vienintelis miestas iš didžiųjų, kur gyventojų skaičius didėja, tada paslaugų ir prekių vartojimas tame mieste yra linkęs didėti. Tai viena iš esminių sąlygų investicijoms ir darbo vietų kūrimui“, – sako ekonomistė.
Ji pasakoja, kad įtakos daro ir urbanizacija. Seniau buvę ypač aktyvūs pramoniniai regionai paranda savo turėtą ekonominę reikšmę. Tai jaučiame Panevėžio ir Šiaulių apskrityse.
„Kartais užsisuka užburtas ratas, kuomet trūksta investicijų, darbo vietų ir žmonės išvyksta iš tam tikro regiono, o paskui tampa sunku pritraukti tas investicijas, nes trūksta darbo jėgos, vartojimo potencialo. Regionui išeiti iš šios situacijos tampa ypač sunku. Prie to prisideda ir gyventojų senėjimas, jei didžioji dalis tame regione vyresnio amžiaus žmonių, tai vėl neskatina įmonių rinktis to regiono savo investicijoms“, – prideda L. Galdikienė.
Savivaldybių aktyvumo pavyzdžiu ji pamini besikuriančius SPA centrus. Be to, savivaldybės gerindamos infrastruktūrą atrodo ne tik patrauklesnės, bet ir sudaro geresnes galimybes gyventojams vykti dirbti į miestą.
Visgi nemažai įtakos turi ir pačių žmonių požiūris.
„ Žmonės ilgą laiką neturintys darbo gali susidurti su tam tikromis socialinėmis problemomis. Žinome, kad Lietuvoje tiek nedarbo išmokos, tiek jų dydis, tiek trukmė yra gana nedideli ir tai gali paskatinti prisidėti prie socialinių problemų. Gyventojus tada tampa vis sunkiau integruoti į darbo rinką, tik čia reikia socialinio tinklo ir paramos stiprinimo, taip pat ir efektyvios perkvalifikavimo programos, nes didelė dalis darbuotojų ir tuose regionuose jų turima kvalifikacija neatitinka šių dienos poreikių. Kaip žinome tos perkvalifikavimo programos Lietuvoje yra labiau raštiškos, veikiančios popieriuje, nei realiai galinčios efektyviai perkvalifikuoti darbuotojus ir jų įgūdžius pritaikyti šių dienų poreikiams“, – pamini L. Galdikienė.
Ilgalaikis nedarbas lemiamas struktūrinių priežasčių
Kai žmogus neranda darbo metus laiko ar ilgiau, jis priskiriamas ilgalaikiams bedarbiams. Tai – opi Lietuvos problema.
2016 m. didžiausias ilgalaikis nedarbas buvo Lazdijų r. savivaldybėje – 52,1 proc.. LLRI rašo, kad ten daugiau nei kas antras bedarbis darbo nerado metus ar ilgiau. Taip pat didelis nedarbas buvo Pagėgių sav. (50,8 proc.), Zarasų r. sav. (46,6 proc.), Ignalinos r. sav. (44,9 proc.).
Lyginant didžiausią ir mažiausią ilgalaikį nedarbą turinčias savivaldybes, skirtumas– daugiau kaip 5 kartai (lyginant su Kretingos r. sav., kur 2016 m. pabaigoje ilgalaikių bedarbių dalis nuo visų bedarbių tesiekė 9,9 proc., tai reiškia, kad ilgiau kaip metus darbo nerado kas dešimtas bedarbis).
Palyginus maža ilgalaikių bedarbių dalis taip pat buvo Klaipėdos m. sav. (10 proc.), Klaipėdos r. sav. (10,8 proc.), Palangos m. sav. (11,7 sav.) – pajūrio savivaldybėse.
Tiek L. Galdikienė, tiek Ž. Šilėnas nurodo kad ilgalaikiui nedarbui įtaką daro tos pačios priežastys, kurios didina ir atskirtį tarp regionų.
Vis daugiau kalbėsime apie švietimą
Ekonomistė L. Galdikienė sako, kad investicijos yra vienintelė išeitis iš susidariusios situacijos, bet investicijas pritraukti nėra taip lengva, kaip rodo istorija. Tačiau pritraukus vieną didelę įmonę, lengviau šalimais pritraukti ir kitą.
Ji nurodo, kad ateityje vis svarbesnę reikšmę įgis švietimas, kuris turi įtakos ir užimtumui.
„Jei 1998 m. Marijampolės apskrityje užimtumo lygis buvo didesnis nei Vilniuje, tai dabar Vilniuje užimtumo lygis daugiau nei 12 proc. didesnis nei Marijampolės.
Paprastai sakoma, kad reikia duoti laiko ir tai išvyks savaime viskas. Žmonės migruos į tas vietas, kuriose yra darbo vietų gausa, problema išsispręs automatiškai. Bet žmonės taip lengvai nemigruoja tarp atskirų miestų, jie dažnai būna prisirišę prie savo gyvenamosios vietos, taip pat finansinių resursų neturi. Dėl to matome, kad į miestus dažniausiai migruoja aukštąjį išsilavinimą ir finansines galimybes turintys gyventojai, regionuose lieka tie, kurie neturi galimybių išvykti. Tada automatiškai sunkiau pritraukti investuotojus ir kurti naujas darbo vietas“, – teigia ji.
Lyginant su 2015 m., nedarbo lygis mažėjo beveik visose savivaldybėse, tik trijose vos išaugo (Utenos r., Švenčionių r., Trakų r. sav.). Labiausiai nedarbo lygis per metus sumažėjo Skuode ir Alytaus r.
