Druskininkų mero ketinimai iš pagrindų atnaujinamo centrinio parko teritorijoje statyti paminklą tarpukario Lenkijos politiniam veikėjui maršalui Juzefui Pilsudskiui (Jozef Pilsudski) ypač papiktinoLietuvos politinių kalninių ir tremtinių sąjungą (LPKTS).
"Nematome nieko blogo vienaip ar kitaip pažymėti čia buvusį, gyvenusį ir kažką Druskininkams davusį Pilsudskį. Tegul istorikai vertina kitas puses, bet jis čia buvo, tai kodėl ten negali stovėti kažkoks atmintinis akmuo? Mes nesakom, kad jį reikia už kažką garbinti, bet jis čia gyveno, jis čia buvo", - yra sakęs Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas.
Politiniai kalniniai ir tremtiniai oponuoja merui, kad "niekas gerai nežino ir nepamena, ar J. Pilsudskis kažką davė miestui, bet visi vyresniosios kartos lietuviai gerai žino ir pamena J. Pilsudskio, laikiusio save lietuviu, išdavystes ir sutarčių laužymą. (...) Čia svarbus principo klausimas - kam ir už kokius nuopelnus gali būti statomi paminklai? J. Pilsudskis į jokius padorumo principus netelpa", - savo pareiškime sako LPKTS.
Sąjunga pabrėžia, kad komercializuoti savo tautos istoriją yra amoralu, ir negalima statyti paminklo vien dėl to, kad jis svarbus turistams iš Lenkijos.
"Lenkai elgiasi kitaip. Jie neleidžia Seinų krašto kaimo kapinaitėse pastatyti kryžių su užrašu "Žuvusiems Lietuvos savanoriam", kurie ten žuvo to paties J. Pilsudskio nurodymu sulaužius taikos sutartį ir klastingai juos užpuolus. Daug metų buvo vargta, kol gautas leidimas Seinuose pastatyti paminklą vyskupui Antanui Baranauskui, iki šiol neleidžiama jo vardu pavadinti vieną miesto gatvę. Nors vyskupas A. Baranauskas tikrai nieko blogo Lenkijai nėra padaręs. Visai kitas dalykas J. Pilsudskio išdavystės ir Lietuvos apiplėšimas, atplėšiant mūsų istorinę sostinę Vilnių ir visą Vilniaus kraštą bei prievarta lenkinant jų gyventojus. Todėl manome, kad šiuo atveju lietuviams reikėtų pasimokyti iš lenkų ir elgtis panašiai, kaip lenkai Seinų krašte", - sako Lietuvos politinių kalninių ir tremtinių sąjunga.
Ji solidarizuojasi su Europos Parlamento nario Vytauto Landsbergio nuomone apie J. Pilsudskį.
Kaip ELTA jau skelbė, lenkų žurnalo "Więz" ("Ryšys") paprašytas apibūdinti maršalo įvaizdį Lietuvoje Europos Parlamento narys V. Landsbergis sakė, kad lietuviams J. Pilsudskio asmenybė siejasi su nuoskaudomis. Politikas primena 1920 metus ir Vilniaus, Lietuvos istorinės ir konstitucinės sostinės, užgrobimą jėga ir išdavyste, sulaužant sutartį.
"Jei ne ta klaida, abiejų šalių istorija būtų plėtojusis visai kitaip - išties, kur kas laimingiau. Lenkija tuomet laimėjo nedaug ir neilgam. Lietuva prarado daug ir ilgam. Taigi pralaimėjo abi valstybės, nes kiekviena neteko draugo, o netrukus abidvi pakliuvo į sovietų nelaisvę", - cituojamas V. Landsbergis.
"Toks nuo 1920 m. išlieka lietuvių akyse lenkų valstybės viršininkas J. Pilsudskis. Ką gi, save vadindavo lietuviu arba tuteišu, pakeliui gelbėjo (savo labui) Vilnių nuo bolševikų 1919-aisiais, - apie tai irgi žinome, - bet šie dalykai pasilieka mūsų sąmonės pakraštyje. Kas kita yra Riomeriai, Giedraičiai-Giedroicai, Milošai - tuos turime širdyje", - rašė lenkų žurnale europarlamentaras.
Lenkų dienraštis "Rzeczpospolita" primena, kad jau keletą metų Druskininkų miesto muziejuje veikia ekspozicija, skirta tarpukario kurorto istorijai. Be kitų eksponatų, parodoje yra ir nuotraukų, kuriose užfiksuotos J. Pilsudskio viešnagės kurorte, vienoje iš jo vilų maršalas gyveno, susitikdavo su lankytojais.
Nuo seno Lenkijos piliečių pamėgtų Druskininkų savivaldybės duomenimis, didžiausias į kurortą atvykstančių užsieniečių srautas tradiciškai yra iš Lenkijos - 2009 m. mieste apsilankė bemaž 22 tūkstančiai Lenkijos gyventojų, o 2008 m. - net 26 tūkst. Nors šių metų pirmąjį pusmetį lenkų atvyksta mažiau, jie kaip poilsiautojai vis dar vyrauja pietiniame Lietuvos kurorte.
Istorikų teigimu, J. Pilsudskis 1919 m. bandė atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę nuo "jūrų iki jūrų" federacijos principu. 1926 m. po perversmo J. Pilsudskis tapo Lenkijos valstybės viršininku. 1935 m. nuo vėžio mirusio J. Pilsudskio kūnas palaidotas Krokuvos Vavelyje, o širdis - Vilniaus Rasų kapinių panteone, kurį gausiai lanko svečiai iš Lenkijos.
