Košmaras prieš Kalėdas
Kalėdos ir naujieji metai – metas, kai pasakos tampa realybe. Tai yra eglių, dovanų, šampano, Kalėdų senelių ir viso to, kas daro šventes šventėmis, metas. Nelaimei nusikaltėliai taip pat dievina dovanas, ypač kitų dovanas, mėgsta persirenginėti ir juokauti... Viso pasaulio policininkai nemėgsta švenčių dėl neišvengiamo įstatymų pažeidimų ir nelaimingų atsitikimų lygio pakilimo. Nemėgsta ir dėl to, kad kažkam iš jų visada tenka atsidurti neramiame budėjime, kai jų kolegos linksminasi šeimos rate. O štai daugelis nusikaltėlių priešingai mano, kad metas, kai žmonės visą dėmesį skiria šventėms, kuo puikiausiai tinka jų piktų kėslų įvykdymui. Vienaip ar kitaip, žiemos šventės įkaitina kriminalinę aplinką. Jau ne pirmą amžių.
XIX amžiaus laikraščiai šventės išvakarėse mėgdavo linksminti skaitytojus moraliomis istorijomis apie gėrios pergalę prieš blogį. Kartais šių straipsnių autoriai pasakodavo ir neišgalvotas istorijas apie pasipriešinimą nusikaltėliams, tačiau dažniau viskas būdavo sukuriama nuo pradžios iki galo. Pasakojimas, išspausdintas 1904 metų gruodį buvo arba gerokai pagražintas, arba išvis neturėjo jokio realaus pagrindo. Vis dėlto jame buvo tiek istorinių smulkmenų, įskaitant vardus, datas ir adresus, kad nuskambėjo jis pakankamai įtikinamai.
Tolimais 1776 metais Kalėdų išvakarėse jauna ponia vardu Betty Redivit išvyko pajodinėti po gimtojo Bostono apylinkes. Kartą Betty jau buvo įrodžiusi, kad yra drąsi mergina. Kai ji vaikščiojo po miestą su drauge, ją užpuolė piktas terjeras, tačiau Betty nepasimetė ir apdaužė šunį skėčiu. Tuomet atskubėję praeiviai padėjo merginoms išsigelbėti nuo pasiutusio šuns, ir viskas baigėsi gerai. Tačiau šįkart Betty lauke gerokai rimtesni išbandymai...
Jodinėjama kelyje mergina išvydo siaubingą vaizdą: raitas nusikaltėlis su raudona paltu ir juoda kauke, nukreipęs pistoletą į moterį su vaiku, sėdėjusią diližane. Jo juodaodis vairuotojas sėdėjo drebėdamas ir nieko negalėjo padaryti. Betty pradėjo maldauti vagies nieko nežudyti ir pažadėjo atiduoti pinigus, už kuriuos turėjo nusipirkti kalėdinę žąsį. Ji ištraukė pinigus, ištiesė banditui ranką ir tuojau pat išmetė banknotus į krūmus. Nusikaltėlis vietoje to, kad griebtų Betty ir priverstų ją sugrąžinti pinigus, puolė į krūmus. Betty tuojau pat griebė nusikaltėlio arklį, o diližano vairuotojui liepė sprukti. Jau netrukus visi jie buvo gerokai nutolę nuo pasimetusio vagies. Tokiu būdu drąsi mergina ne tik išgelbėjo diližano keleivius, bet ir gavo arklį už žąsies kainą.
Betty istoriją būtų galima tuojau pat pavadinti laikraščiu antimi, jeigu per Kalėdas nevyktu visiškai neįtikėtinos kriminalinės istorijos. Pavyzdžiui, viena iš keisčiausių ir paslaptingiausių žmogžudysčių Niujorko istorijoje įvyko būtent prieš Kalėdas. Be to, žmogžudystės įrankiu tapo kalėdinė dovana...
Išprotėjęs džentelmenas
1898 metų gruodžio 23 dieną vyriausias džentelmenų klubo „Knickerbocker“ treneris Henry Cornishas paštu gavo gražią dėžutę su buteliuku „bromo-zelcerio“ – populiarios priemonės nuo galvos skausmo. H. Cornishas pagalvojo, kad kažkas iš džentelmenų nusprendė pajuokauti. Siųsti šią priemonę paštu nebuvo jokios prasmės dėl dviejų priežasčių. Pirma, jam labai retai skaudėjo galvą. Antra, „bromo-zelceris“ ir taip buvo pardavinėjamas ant kiekvieno kampo. Užtat pokštas gavosi pakankamai šmaikštus: anoniminis siuntėjas tokiu būdu siūlė treneriui neprisigerti prie Kalėdas. H. Cornishas paliko buteliuką ant spintelės ir apie jį pamiršo. H. Cornishas nuomavosi butą savo pagyvenusios tetos Cathrine Adamas name. Gruodžio 28 dieną jai paskaudo galvą. Ji ant spintelės pamatė buteliuką su „bromo-zelceriu“. Tetulė Cathrine išgėrė vaistą ir tą pačią dieną mirė. Mirties liudininku tapo šeimos gydytojas, kuris aptarnavo ir daugelį „Knickerbocker“ klubo narių. Jis iš karto įtarė, kad kažkas ne taip, nes kažką panašaus matė tų pačių metų rudenį.
Rolandas Molino buvo vienas iš konfliktiškiausių elitinio klubo narių. Nors demokratinėse Jungtinėse Valstijose terminas „aristokratija“ nebuvo vertinamas, jaunas turčius R. Molino save laikė tikruoju aristokratu, nes jo tėvas buvo žymus JAV pilietinio karo laikų generolas, kuris nekentė visų, kurie, jo manymu, buvo mažiau aristokratiški. R. Molino daug kartų buvo surengęs skandalus klubo vadovybės akyse, reikalaudamas vieną ar kitą džentelmeną pašalinti iš jų raro, nes jis šių žmonių džentelmenais nelaikė. 1898 metų rudenį kilo konfliktas tarp jo ir turtingo investuotojo Henry Barnetto. Ir priežastis buvo gerokai rimtesnė, nei asmeninė „simpatija“. H. Barnettas norėjo vesti gražuolę Blanche Cheeseboro, kurią R. Molino laikė savo sužadėtine. Kaip ten bebūtų, jau greitu metu Blanche neliko pasirinkimo.
Vieną gražią dieną H. Barnettas paštu gavo dėžutę su Kutnovo milteliais – populiaria priemone nuo skrandžio skausmo. H. Barnettas net negalvojęs panaudojo miltelius ir netrukus mirė. B. Cheeseboro ištekėjo už Molino.
Cornishų šeimos gydytojas, puikiai prisiminęs istoriją su Barnettu, kreipėsi į policiją iš karto po Cathrine Adams mirties. Skrodimas parodė, kad senutę nužudė kalio cianidas. Prasidėjo tyrimas. Iš pradžių tyrėjai aptiko juvelyrinę parduotuvę, kurioje buvo nupirktas dailus buteliukas „vaistui“. Vėliau rado perukų pardavėją, kuris pardavė raudonų plaukų peruką žmogui, kuris buvo kaip du vandens lašai panašus į Molino. Policija pradėjo tikrinti pašto pervedimų duomenis ir aptiko, kad už siuntinius Cornishui ir Barnettui pasirašė tas pats žmogus. Grafologai vienareikšmiškai konstatavo, kad rašysena priklauso R. Molino. Beliko nustatyti jo motyvus – kodėl gi jis nusprendė pasikesinti į Cornisho gyvybę. Netrukus paaiškėjo, kad Molino ne kartą reikalavo atleisti klubo trenerį, nes jį laikė netinkamu. To užteko, kad R. Molino būtų suimtas.
R. Molino teismas tapo didžiuliu niujorkiečių pasilinksminimu. Apie procesą, kuris vyko nuo 1899 lapkričio iki 1900 vasario, rašė visi laikraščiai. R. Molino buvo pripažintas kaltu ir nuteistas mirties bausme. Kol jis sėdėjo kameroje ir laukė bausmės įvykdymo, R. Molino parašė knygą, kuri beje susilaikė sėkmės, ir pasamdė naują advokatą, kuriame pavyko bylą sugrąžinti atgal į teismą. 1902 metais byla buvo svarstoma dar kartą, ir kiti grafologai iškėlė abejonę, ar raštas iš tiesų buvo jo. R. Molino teko išteisinti ir išlaisvinti.
Beje, po teismo proceso jo charakteris tapo dar nemalonesnis. Netrukus Blanche su juo išsiskyrė dėl nuolatinių skandalų. Dar vėliau jis pasigavo sifilį, privedusį jį prie rimtų psichinių sutrikimų. 1917 metais jis mirė psichiatrinėje ligoninėje.
