Viena iš nuolatinių mūsų iliuzijų yra tikėjimas, jog galima gyventi be baimės. Baimė yra mūsų egzistencijos dalis, atspindinti mūsų priklausomybes ir žinojimą, kad esame mirtingi.
Mes tegalime bandyti atskleisti priešingas jai jėgas: drąsą, pasitikėjimą, pažinimą, galią, viltį, nuolankumą, tikėjimą, meilę. Visa tai mums gali padėti sutikti su baimės buvimu, įsigilinti į ją, vis iš naujo ją įveikti.
Nors baime ir yra neišvengiama mūsų gyvenimo dalis, tai nereiškia, kad nuolat ją jaučiame. Tačiau ji tarsi visada čia ir kiekvieną akimirksnį, atitinkamai susiklosčius vidinėms ir išorinėms aplinkybėms, gali iškilti mūsų sąmonėje. Tačiau juk nesiliauja egzistavusi mirtis, kai mes apie ją negalvojame – tas pats yra ir su baime.
Turbūt svarbiausia nauja galimybe perdirbti baimę šiandien tapo įvairiausių formų psichoterapija: ji pirmąkart atskleidžia, kaip atsiranda individo baimė, tyrinėja jos ryšius su individualiomis – šeimyninėmis ir sociakultūrinėmis – sąlygomis ir sudaro galimybes konfrontuoti su baime, kad tapusi sąmoninga individo savastimi ji būtų produktyviai perdirbta.
Gyvenimas viską išlygina: jeigu mokslas ir technika padeda mums daryti pažangą užkariaujant pasaulį ir taip įveikti tam tikras baimes, mes jas išmainome į kitas baimes. Dėl to nepasikeičia faktas, kad baimė yra neišvengiama gyvenimo dalis.
Mums pažįstama griaunamųjų jėgų mumyse pačiuose baimė. Atrodo, kad mūsų išdidus pasipūtimas bumerangu grįžta mums patiems. Galios valia, kuriai trūksta meilės ir malonumo, galios valia gamtai ir gyvenimui mumyse pagimdo baimę tapti manipuliuojamomis, bejausmėmis būtybėmis. Ankstesnių laikų žmogus bijojo gamtos gaivalų, prieš kuriuos jautėsi bejėgis, jis bijojo grasinančių demonų ir kerštaujančių dievų, o šiandien mes turime bijoti savęs pačių.
Šiame, keturių dalių straipsnių cikle aptarsime baimės esmę, jos įtaką brandai, pagrindines jos formas ir asmenybės tipus. Straipsnis paremtas Fritzo Riemanno veikalu „Pagrindinės baimės formos“, kurią Lietuvoje yra išleidusi „Alma Littera“ leidykla.
Dvi reakcijos į baimę ir jos įtaka brandai
Baimės išgyvenimas yra mūsų egzistencijos dalis. Nors tai yra ir bendras, vis dėlto kiekvienas žmogus patiria asmenines baimės variacijas, „šią“ baimę, nes baimės savaime nėra, kaip ir mirties, meilės bei kitų abstrakcijų. Kiekvieno žmogaus baimė yra asmeniška, individuali, būdinga jam ir jo esmei, kaip ir myli jis savo meile ir turi mirti savo mirtimi.
Taigi yra tik konkretaus žmogaus patirtos baimės, ir nors baimės išgyvenimas yra bendras visiems, ji visada yra asmeniška. Ši mūsų asmeninė baimė susijusi su mūsų individualiomis gyvenimo aplinkybėmis, su mūsų polinkiais ir mūsų aplinka. Ji turi raidos istoriją, kuri iš esmės prasideda mums gimus.
Bandymas pažvelgti į baimę be baimės atskleidžia du jos aspektus: viena, parodo, kad baimė gali mus padaryti aktyvius, antra, kad ji gali mus paralyžiuoti. Baimė visada yra signalas ir įspėjimas apie pabojus, kartu ji yra iššūkis, kitaip sakant, impulsas ją įveikti.
Baimės priėmimas ir jos įveikimas yra vystymosi žingsnis, leidžiantis mums po truputį bręsti. Tuo tarpu jos ir susidūrimų su ja vengimas skatina mūsų stagnaciją. Jis trukdo mūsų tolesniam vystymuisi ir verčia mus pasilikti vaikiškus ten, kur mes nenugalime baimės užkardų.
Baimė visuomet pasirodo tada, kai atsiduriame situacijoje, kuriai esame nepribrendę ar dar nepribrendę. Kiekviena raida, kiekvienas žingsnis brandumo link susijęs su baime, nes tai veda mus į kažko naujo, į tai, ko iki šiol nežinojome ir negalėjome, į vidines ar išorines situacijas, kurių mes dar nebuvo patyrę ir kurių dar nebuvome išgyvenę.
Visame tame, kas nauja, nežinoma, tame, ką mes turime daryti ar patirti pirmąkart, be naujumo vilionių, nuotykių troškimo ir rizikos džiaugsmo, glūdi ir baimė.
Kadangi mus gyvenimas kaskart veda į tai, kas nauja, nepažįstama ir dar nepatirta, mus nuolat lydi baimė. Ji greičiausiai ateina į mūsų sąmonę ypač svarbiose mūsų raidos situacijose, kai reikia palikti senuosius, pažįstamus kelius, kai reikia įveikti naujas užduotis ar turi įvykti pokyčių.
Todėl žmogaus raida, tapimas suaugusiu ir brendimas turi daug bendra su baimės įveikimu, ir kiekvienam amžiui būdingi savi brandos žingsniai su savomis baimėmis, kurias reikia įveikti, kad tas žingsnis būtų sėkmingas.
Visos šios baimės tarytum organiškai priklauso mūsų gyvenimui, nes jos susijusios su fiziniais, dvasiniais arba socialiniais vystymosi žingsniais ir iškyla priimant naujas funkcija bendruomenėje ar visuomenėje. Toks žingsnis visada yra ribų peržengimas: tenka atsiskirti nuo to, kas mums įprasta, pažįstama, ir ryžtis tam, kas nauja ir nežinoma.
Kitoje dalyje papasakosime alegoriją apie visatą, kuri bus puikus palyginimas su keturiomis pagrindinėmis žmogaus baimės formomis.
Žilvinas Jogėla
