Kaip senovės lietuviai suvokė meilę
„Seniau meilė buvo subtili, dvasinga, simbolinė ir paslaptinga. Kai meilė buvo simbolinė, žmonės bendravo simboliais, galbūt mažiau šnekėjo, o daugiau kreipė dėmesį į simbolius, tam tikrus ženklus“, – taip sako etnologė, humanitarinių mokslų daktarė D. Šeškauskaitė.
Pasak jos, visa aplink buvo šventa, tad meilė buvo šventa. O norint susirasti sau mylimąjį ar mylimąją buvo kreipiamasi į dievus. „Dievai pasakydami savo valią per dvasinius tarnus – krivius krivaičius, vaidilučius, vaidilutes patardavo poroms sueiti į santuoką. Dvasiniai tarnai buvo kaip dabar psichologai – puikiai numatydavo, kas kam tinka. O meilė ateidavo begyvenant. XVII–XIX a. poras suvesdavo piršlys“, – teigia etnologė.
Meilė suprasta kaip apeiginis veiksmas sueiti porai ir susilaukti palikuonių, o dviejų žmonių meilės prieglobstis buvo pagarba vienas kitam, meilė vaikams. „Anksčiau simboliniai veiksmai reikšdavo daugiau nei kalbėjimas. XIX amžiuje nusirengti prie savo vyro reiškė didelę gėdą, tad moterys miegodavo su ilgais marškiniais. Intymi meilė buvo ne dėl pačios meilės, meilė buvo išreikšta mylėjimusi dėl vaikų. Ji buvo dvasinė ir turėjo duoti vaisių.
Todėl lietuvių tautosakoje kalbama lygiai taip pat ir apie žmogų, ir apie medį, kuris subrandins vaisių, ir apie paukštį, kuris išperės vaikus, ir apie gyvulį, žvėrį, kuris atsives palikuonių: moteris peri kiaušinius, atsiranda vaikas, suvalgius žuvį moteris pastoja. Einant per rasotą lauką mergina tampa moterimi“, – pasakoja D. Šeškauskaitė.
Kaip sako etnologė, anuomet viskas buvo atliekama paslapčiomis, kad nepamatytų pašalinės smalsios akys ir kad nepasijuoktų. Pavyzdžiui, meilėje prisipažindamas vaikinas dovanodavo merginai rugiagėlę, o ji, jei myli, niekam nematant įkiša vaikinui į kišenėlę rūtų. Radęs rūtas vaikinas išsiima ir užkiša merginai už šukų, į plaukus.Bet ir atsitiktinė meilė pasitaikydavo – juk ir dainose minima mergelės meilė kareiviui, praleidus su juo naktį...
Įdomūs faktai apie santuoką
„Keliautojai ir istorikai rašę apie Lietuvą bei Prūsiją pastebi, kad buvo lengvai tuokiamasi ir lengvai išardomos santuokos, kad namuose mylimasi nesigėdijant, kad didžiausia garbė laikoma dukrai leidžiant ar sutinkant miegoti su atvykusiu svečiu.
Kiek tai realu, sunku pasakyti. Iki XIX a., kartais iki XX a. šeimos gyveno neišsidalijusios, t. y. trys-keturios kartos vienoje sodyboje. Tai normalu, kad jauna šeima turėjo dalytis būstu po vienu stogu. Buvo norma ir mylėtis, nes mylėtis buvo šventa, dieviška, juk mylintis gimsta vaikai.
O vaikai – tai tauta, kuri kovos ir gins savo šalį. Tad mūsų mąstymas neatitinka senovės kultūros supratimo, kaip senovės žmonės nesuprastų tos pačios lyties bendravimo ir pan.“, – pasakoja D. Šeškauskaitė.
O štai Simonas Grunau „Prūsijos kronikoje“ (1529 m.) aprašo Brutenio įvestus įstatymus, kuriuose leidžiama turėti tris žmonas, Lukas Davidas (1583 m.) teigia, kad Prūsijoje kiekvienas vyras turėjo tris žmonas.
Ir vis dėlto senovės lietuviams meilė truko ne 3 metus, kaip dabar populiaru manyti apie meilės trukmę. Ji galėjo tęstis amžinybę, vieną gyvenimą po kito. Jau tada žinota, kad po vieno pereinamojo laikotarpio trunkančio 7 metus, ateina kitas, truksiantis irgi 7 metus.
Ir taip toliau. „Esu sužavėta įvairių močiučių pasakojimų. Jos ištekėjo už nemylimo, t. y. pagal tėvų ir piršlio norus ir, aišku, užmokestį: vyras, imdamas į žmonas ją, sumokėjo žmonos tėvams nustatytą sumą pinigų. Tačiau piršlys išpiršo ir pradėjo gyventi. Ir įsimylėjo. Ir kaip sako: nugyvenau gyvenimą ir mylėjau savo vyrą. Mylėjom vienas kitą. Užauginom vaikus ir dabar gražiai gyvenam“, – sako D. Šeškauskaitė.
Kalbant universaliai, kaip mokėti mylėti? Visko išmokstame šeimoje. „Jei šeimoje, tėvų namuose viskas gerai, tai mes tęsiame šią tradiciją. Bet jei šeimoje nėra gerai? Jei vaikai auga tik su mama? Tada vaikas tampa moteriškas ir puoselėja moterišką liniją, aišku, jei nėra senelių, dėdžių, kurie „perima“ tėvo pareigas“, – pasakoja etnologė.
Ir nereikia stebėtis, kad pora ėmė ir išsiskyrė – juk reikia sugebėti kalbėti, gerbti, mylėti ir kartais... patylėti. Kam nerti į pagiežingas emocijas ir savo nepasitenkinimą išreikšti įvairiausiais negražiais žodžiais? Tą pačią žinutę, kas jūsų netenkina, galima pasakyti ir be neigiamų pasakymų.
Meilės ir vaisingumo burtai
Be abejo, etnologė organizuoja susitikimus su merginomis, moterimis, kurios nori susirasti porą, nori susilaukti vaikų ir t. t. Tad turi šūsnį receptų meilei. Štai keli iš jų.
„Bernai mylės, jei mergina prausis srauniame vandenyje, jei koją laiko šaltinyje, tai padės pastoti. Prausimas vandeniu – tai gyvybinių galių, vaisingumo ir sveikatingumo skatinimas. Ne be reikalo per Rasas, birželio 21-ąją, ilgiausią metų naktį prausiamasi, atliekami burtai būtent upelyje, bėgančiame vandenyje. Norintys tuoktis meta vainikus į upę ir žiūri, stebi ar jie susitiks“, – sako D. Šeškauskaitė.
O štai dar vienas gražus burtas. Aplink šulinį reikia pasėti aguonų atbulom, su niekuo nešnekant atbulom nueiti miegoti. Tada būtinai susapnuosi savo išrinktąjį. Ir čia, kaip pastebėjote, būtinai dalyvauja vanduo.
Pasak etnologės, tautosakoje pažymima, kad vaikai atsiranda iš vandens. Teigiama, kad tikėjimas vaikų atsiradimu iš vandens yra senesnis nei apie gandrą, atnešantį vaikus. Ir vis dėlto etnologė pataria į burtus žiūrėti rimtai.
„Burtų yra labai daug, bet juos reikia atlikti labai rimtai, nes tai – tavo būsimas gyvenimas. Jei jau nusprendžiama imtis magijos, tai reikia gerai pagalvoti, ko nori: kokio vaikino nori, kaip nori gyventi, kaip atrodys tavo gyvenimas ir pan. Buriant reikėtų tartis, kaip burtis ir apie ką“, – sako etnologė.
Apie viliones
Kaip atrodė vilionės, etnologei sunku pasakyti, tik aišku, kad per vestuves, guldant jaunuosius, buvo aukojama Gondui ir Piziui, netyčia pakerpant jaunajai ir jaunajam plaukų kuokštelį ir įmetant į alų bei duodant jauniesiems išgerti. Tai buvo auka, kad jauniesiems šie du dievai būtų geros malonės, gera meilė. Bet prieš tuoktuves reikia ir susipažinti...
„Paprastai pora susipažindavo dirbant talkose, šokiuose, per šventes. Obuolio metimas – tai įdomus ir gan atraktyvus burtas. Šį burtą mes naudojame Mildos šventėje. Įsivaizduokite, 1000 jaunuolių, kurie bando gaudyti obuolį. Nepaprasta apeiga ir ritualas susirasti sau porą“, – sako etnologė. Būdavo mergelių ir bernelių turgūs, kur viena mergina ar vaikinas prisistato, papasakoja apie save ir susipažįsta su vaikinu. Anot D. Šeškauskaitės, mergelių ir bernelių turgūs kartais vyksta Vokietijoje, vienuose didžiausių šalies turgų.
„Nuotakų turgūs buvo reikalingi susipažinimui. Ir dabar dauguma kaimo žmonių pasakoja, kad į bažnyčią, atlaidus ėjo, jog galėtų vieni į kitus pasižiūrėti ir išsirinkti. Drąsesnieji greičiau užkalbindavo, pasiūlydavo pasivaikščioti, susitikti.
Tylesnio, kuklesnio charakterio žmonėms buvo sunkiau rasti porą. Prašydavo piršlio pagalbos, kuris galbūt žinąs jam tinkamą merginą ar važiuodavo į bernelių ar mergelių turgus“, – aiškina etnologė. Merginų turgus dar neseniai vyko Vokietijoje („Arklių ir vestuvių turgus“, Pferde und Heiratsmarkt Havelmünde). Anot D. Šeškauskaitės, mergelių ir bernelių turgūs šiuolaikiniame pasaulyje pavirto į pažinčių skelbimus internete, žurnaluose, laidas televizijoje.
Tuoktuvių apeigos
Etnologė pateikė išties labai įdomių faktų iš savo knygos „Erotika tautosakoje“. Pavyzdžiui, tyrinėtoje „Sūduvių knygelėje“ apie 1520 – 1530 m. labai įdomiai aprašomos santuokos apeigos.
„Kai jaunajai reikėdavo važiuoti iš namų, jaunikis pasiųsdavo vežimą, ir kai ji atvykdavo prie kaimo ribos, tai vyriškis, bėgęs paskui vežimą, vienoje rankoje laikantis deglą, kitoje – alaus ąsotį, gąsdindavo ją ir duodavo patarimus. Kai jis tris kartus aplink vežimą apibėgdavo, ištardavo: „Kaip tu savo mielo tėvelio namuose saugojai ugnelę, taip ir toliau saugok, tik ji bus jau sava“, ir įpildavo nuotakai.“
Arba dar vienas įdomus vestuvių momentas – kai jaunajai laikas miegoti, viena iš draugių apkerpa jai kasas, o kitos moterys uždėdavo vainiką su prisiūta balta skarele, vadinamą apglobte. Kaip rašoma, jaunoji turėjo ją nešioti, kol sulauks sūnaus. O moterys sakydavo: „Mergaitė, kurią tu nešiosi, yra iš tavo kūno; kai tu pagimdysi berniuką, tai baigsis tavo mergautinės dienos.“ Tuomet vesdavo prie lovos, papjovę atnešdavo jaunajai ir jaunajam jaunosios gaidį, keptus ožio arba buliaus pautus.
Vaišėms buvo negalima skersti jokio skapo, kad jaunieji valgytų vaisingą maistą ir liktų vaisingi. Kaip sako D. Šeškauskaitė, jaunosios akių užrišimas juosta ir vedžiojimas prie namų durų reikšdavo laikiną apakimą, leidžiantį susisiekti su namų dvasiomis.
Buvo labai svarbu, kad dvasios priimtų ją į savo tarpą. „Akių užrišimas, kaip ir marškos uždėjimas, jaunajai važiuojant į vyro šalį, turėjo padėti susisiekti su vyro giminės dvasiomis.
Akių užrišimas skarele vestuvėse, pasakose atitinka mergelės klystkelius, ieškant prarasto užkerėto jaunikaičio, sudeginus jo žvėries odą, dainose – mergelės skridimą antele, gegute, plaukimą lydekėle. Spyris koja rodė jaunosios patvirtinimą, kad ji tuose namuose bus šeimininkė“, – sako D. Šeškauskaitė.
Dina Rakauskienė
