Vasario trečią demonstracijos nebebus – pradžiugino Lietuvą praėjusios savaitės pradžioje per žiniasklaidą nuaidėjęs pranešimas. Prieš Vyriausybę ketinusios protestuoti smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų sąjungos pirmininkė Zita Sorokienė pranešė, kad planuotas susirinkimas atšaukiamas, nes jam nebeliko prasmės: Vyriausybė patenkino visus sąjungos reikalavimus. Nors premjeras Andrius Kubilius dėl reikalavimų patenkinimo buvo santūresnis, tačiau irgi patvirtino, kad sutarta Vyriausybės ir verslininkų nesutarimus aiškintis derybomis. Pagirtinas susipratimas. Teigčiau – tai Kubiliaus pastangų vaisius, nes jis tuojau pat, po riaušėmis pasibaigusios sausio šešioliktosios, dabar jau net juodojo penktadienio vardą gavusio, šiurpaus visuomenės ir valdžios susikirtimo, vaikščiojo į Zitos Sorokienės įstaigą, su ja tarėsi, posėdžiavo su verslininkų – prekybininkų sąjungos valdyba ir karo išvengė. Taiką laimėjo be jo. Kas paskatino Kubilių taip elgtis, nuomonių daug. Tačiau ir po poros savaičių po riaušių, kurias aš, taip pat, kaip ir visa Lietuva, laikau bjaurastimi, galiu dar kartą pakartoti šioje skiltyje prieš savaitę skelbtą savo teiginį, kad pagrindinė pamoka visgi buvo riaušės. Ir kam tai gerai? Kokia valdžia norėtų jų pasikartojimo? O ženklų tokiam pasikartojimui visgi buvo. Tad tikrai pagirtina, kad ir tokią blogybę premjeras Andrius Kubilius sugebėjo priimti kaip pamoką ir ja pasinaudoti. Tačiau vėl drįstu sakyti, kad, kaip vienas mano praėjusios savaitės straipsnio skaitytojų pastebėjo, pasimokyta buvo tik iš dalies, nes visiškai numota ranka į Kubiliaus Vyriausybės ir Seimo vadovo klaidas.
Nors galima suprasti ir pateisinti paties premjero Kubiliaus sprendimą nepasitraukti, bijantis visiško valdžios pakrikimo ir galimo politinio sąmyšio, bet kai kurių pareigūnų savo uždavinių nesupratimas arba nesugebėjimas jų kokybiškai bei įstatymiškai atlikti, jau kelia rimtą klausimą, kaip galima jiems leisti nesuprastas pareigas eiti toliau. Bent jau keturi – VSD gen. direktorius Povilas Malakauskas, vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis, policijos vadovas Vizgirda Telyčėnas ir Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas iš pareigų turėjo būti nušalinti. Malakauskas – už tarnybinį aplaidumą net nesistengiant iš anksto išaiškinti riaušių galimybių bei joms ruošimosi, Palaitis – už tai, kad, užuot vadovavęs jam priklausančiam tvarkos palaikymo uždaviniui, nuo šio darbo nusišalino net išvykęs į užsienį, Telyčėnas – už nesilaikymą įstatymo ir gumines kulkas aklai į minią, o Valinskas – tiesiog už tyčinį mojimą ranka į prieš jį reiškiamą protestą, prisidengiant svečio vaišinimu restorane. Deja, šia kryptimi – nė kokio ženklo. Net nė įspėjimo. Jų klaidų – lyg nebūta. Taip pat nieko negirdėti apie Vyriausybės bei Seimo bent jau atitinkamų pareigūnų pasitarimus prieš demonstracijas joms išvengti, veiksmų derinimą per demonstracijas ir po demonstracijos. Jeigu Kubiliui pavyko išvengti numatytos net tris kartus didesnės verslininkų – prekybininkų demonstracijos, kodėl nebuvo galima išvengti profsąjungų žadamo triukšmo?
Atsakymas per daug aiškus: tik dėl Vyriausybės aplaidumo ir nesusigaudymo pareigose. Kaip galima suprasti ir pateisinti tokį reiškinį: vidaus reikalų ministras, vykdamas į užsienį, savo įgaliotiniu palieka ne viceministrą ar kitą iš eilės žemesnį pareigūną, bet krašto apsaugos ministrę. O ši sutinka į jai visiškai svetimą lauką lįsti. Ką bendra turi krašto apsauga, kurios uždavinys yra ginti valstybę nuo išorinio priešo, su Vidaus reikalų ministerijos veikla, kurios uždavinys yra palaikyti tvarką krašto viduje? Kariuomenė ir policija – dvi visiškai skirtingos specialybės, nesuderinamos pareigybės ir negali būti painiojamos. Bet čia Lietuva – visų ministrų „specialybės“ vienodos. Tas pats gydytojas vieną kadenciją gali būti sveikatos apsaugos ministru, kitą – jau krašto apsaugos. Juk jam nėra skirtumo, ką saugoti: kraštą ar sveikatą? O Seimo pirmininku, kurio pareigos iš tikrųjų yra ypatingos, renkamas net televizijos juokdarys. Už tai Valinskas ir krečia juokus su žurnalistais, juos, kaip vaikus, mokydamas, kaip elgtis tualetuose.
Krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės, tapusios laikina vidaus reikalų vadove, nesusigaudymą šiose pareigose tikrai šiurpiai panaudojo protestuotojas Algirdas Paleckis, apkaltindamas ją įsakymu policijai guminėmis kulkomis šaudyti į žmones. Ir raitėsi moteris, pakliuvusi ten, kur jai nereikia. Mat vis ta partinė draugystė, bičiulystė, apgailėtinai skriaudžianti valstybę bei jos piliečius. Ir tai jau didelė, nuolatinė Lietuvos bėda, sausio šešioliktą parodyta visa savo nuogybe. Ir dar blogiau, kad niekas nesiruošia į ją atkreipti dėmesio ir bandyti ją šalinti. Negi reikės vėl tokių pačių riaušių įtikinti valdžią į atitinkamas pareigas skirti joms tinkančius specialistus. O šiandien yra gera proga padaryti tai taikiu būdu. Štai keli pavyzdžiai.
Pirmiausia – Arūnui Valinskui daug sveikiau būtų pirmąją kadenciją pasimankštinti paprasto seimūno kėdėje, o jo vietoje galėtų sėdėti gerai patyręs kolega, jau kelintus rinkimus laimintis vienmandatėje apygardoje, taigi turintis rinkėjų pasitikėjimą, Algis Kašėta. Kodėl Valinskui nesusiprasti, juk paskiausia apklausa rodo, kad prezidentiška dainelė jau sudainuota. Patyrusi seimūnė Rasa Juknevičienė būtų puiki Kašėtos pirmoji pavaduotoja, o į krašto apsaugos ministro pareigas galėtų grįžti jose jau buvęs Česlovas Stankevičius. Palaitį pakeisti vertėtų ministerijos žemesnės pakopos profesionalu. Tokį pat pakaitalą juk būtų galima rasti ir Povilui Malakauskui. Net tarp Arvydo Pociaus už sąžiningumą išvytų buvusių tarnautojų. Ar net po tokių mažų pertvarkymų Vyriausybė jau netaptų švaresnė ir profesionalesnė?
