Dieną, kai gimė dukra, Natalija prisimena puikiai – dar prieš tai kurį laiką gulėjo ligoninėje, o netikėtai prasidėjęs gimdymas nustebino ir ją pačią.
„Nėštumas buvo kaip ir normalus, sklandus, bet paskui, 22-23 savaitę prasidėjo pilvo skausmai. Aš išsigandau, nuėjau pas gydytoją, gydytoja nusiuntė mane į ligoninę. Nuvažiavome su vyru, mane paguldė ir pasakė, kad prasidėjo gimdymas 23 savaitę“, – prisimena N. Bernatovič.
Išgirdusi socialinės darbuotojos klausimą pasimetė
Gimusi Milana svėrė vos 780 gramų, jos ūgis buvo 33 centimetrai. Iš pradžių jos mama nesuprato, kodėl, prabėgus vos pusei nėštumo laiko, prasidėjo gimdymas, tačiau gydytojai įtarė infekciją.
„Buvo atlikti ir mikrobiologiniai tyrimai, paskui paaiškėjo, kad pas mane buvo citomegalo viruso infekcija. Gydytoja paskui paaiškino, kad aš susirgau, kažkur pasigavau infekciją nėštumo metu ir per placentą ji buvo perduoda kūdikiui“, – pasakojo pašnekovė.
Praėjus dienai po gimdymo, moteris sulaukė socialinės darbuotojos vizito, tačiau iš jos lūpų išgirstas klausimas apstulbino – Natalijai buvo pasiūlyta atsisakyti vaiko:
„Buvo atėjusi socialinė darbuotoja, paklausė, ar jūs imsit vaiką. Paklausiau, kokį vaiką, nes dar nesupratau, kad kalba eina apie mano vaiką, ji atsakė, kad taip, savo vaiką. Sakiau taip, imsiu, o ką, galima neimti? Ji atsakė, kad galit atsisakyti. Kodėl aš turiu atsisakyti savo vaikelio? Ji aiškino, kad jūs nesuprantat, kiek jis gali turėti problemų, kad tas vaikelis gali būti visiškai neįgalus. Galvojau, kad aišku imsiu, kas bus, tas bus.“
Gimus Milanai, medikų prognozės buvo liūdnos – jie sakė, jog, jei ji išgyvens savaitę, bus perkelta į Santaros klinikas. Laimei, savaitė prabėgo ir mažylė toliau stiprėjo, perkelta į Santaros klinikas.
„Aš kartu negulėjau Santariškėse su ja, man reikėjo tris kartus per dieną jai vežti pieną iš namų, taip praėjo du mėnesiai. Paskui, po dviejų mėnesių, jau galima buvo man atsigulti kartu, kai ją iš reanimacijos perkėlė į neišnešiotukų skyrių. Gydytoja pasakė: „Kol neišmoksit čiupti iš buteliuko, mes neišleisim jūsų namo, kol nepriaugs svorio“. Pragulėjom 75dienas tame skyriuje“, – pirmuosius Milanos gyvenimo mėnesius prisimena N. Bernatovič.
Įtarimą kėlė sutrikęs vystymasis
Kai Milanai buvo 7 mėnesiai, medikai ėmė pastebėti, kad sutrikusi jos raida – ji nesisukioja, neatsisėda. Gavę siuntimą į raidos centrą pas neurologą, Natalija su vyru negalėjo patikėti, kai vos po 15 minučių apžiūros specialistė pasakė, kad vaikas bus it daržovė ir nieko negalės daryti pats.
„Kažkaip susitaikėm, toliau tyrėm savo vaikelį, devynių mėnesių buvo atlikta dar viena narkozė, tikrinant klausą, nes nereagavo nei į muziką, televizorių, nei į mūsų balsus. Paaiškėjo, kad neišsivystė klausos nervas. Gydytoja paskyrė nešioti paprastus klausos aparatus, nešiojom juos visus metus, pasakiau, kad ji nei kalba, nei ką. Buvau girdėjusi apie kochlearinius klausos implantus, gydytoja sakė, kad jie visai nepadės“, – dar vieną smūgį prisimena mama.
Tačiau šeima nepasidavė – nusprendė išgirsti ir kitų medikų nuomonę. Nuvykę į Kauną ir dukrai atlikę dar vieną tyrimą, tėvai lengviau atsiduso, čia juos patikino, kad į vieną ausį galima įstatyti implantą.
„Aišku, buvo vargo, pas surdopedagogus važinėjom, į mankštas, mums buvo paskirta reabilitacija. Bet galvojom, kad nepradės kalbėti, o po pusantrų metų ji pradėjo kalbėti, leisti garsus. Paskui taip staigiai pajudėjo raida – ji pradėjo kalbėti, skirti spalvas, raides, ėmė žaisti, bendrauti. Po keturių metų, kai pajudėjo raida, raidos centre padarė išvadą, kad galim ir antrą aparatą įstatyti“, – džiaugiasi pašnekovė.
Dabar Milana girdi ir kalba, o Natalija puikiai prisimena tą kartą, kai susitiko su gydytoja, pasakiusia, jog implantai nepadės: „Sutikau tą gydytoją, paklausė, ką čia veikiu, pasakiau, kad mano Milana išoperuota, įstatyti implantai. Ji stovėjo kaip burokas.“
Per 14 metų – daugybė narkozių ir operacijų
Tačiau yra visas sąrašas kitų diagnozių – spazminis dipleginis cerebrinis paralyžius, sunkiai gydoma epilepsija, įgimta katarakta, 4b stadijos retinopatija, mikrocefalija, neurosensorinis prikurtimas, sunkus protinis atsilikimas. Kiekvieną dieną Milanai tenka sportuoti namuose ir su kineziterapeute, nes vos tik pamiršusi sportą negalėtų pati vaikščioti. O ir Natalija nenuleidžia rankų ir deda visas pastangas.
„Aš galvoju, kad tai gydytoja, kuri pasakė, kad dukra bus daržovė, noriu padėkoti už tokius žodžius, nes tai man buvo stimulas dirbti su tuo vaiku, mankštintis, važiuoti privačiai, pastoviai tikrinti regą, užsakinėti akinius, implantus įdėti vaikui.
Jeigu man būtų pasakyta, kad jūs laukit, ji pradės vaikščioti, pradės ropoti, kalbėti, tai aš ir laukčiau. Kai buvo pasakyta, kad nieko nebus, ir vyrui, ir sau, ir visiems pasakiau, kad, kiek galėsiu, tiek aš trauksiu tą vaiką“, – sakė moteris.
Per 14 Milanos gyvenimo metų, jai atlikta 15 narkozių, operuotos akys, bambos išvarža, achilo sausgyslės – tai tik keletas iš daugelio atvejų, kuomet mergaitei reikėjo narkozės. O kur dar visi tyrimai, kuriuos Natalijos dukra drąsiai atlaikė.
Vis dėlto, nors dukra nuo gimimo padarė didelį progresą, pati užlipti laiptais į ketvirtą aukštą negali, o Natalijai ją nešti žemyn ir aukštyn darosi per sunku dėl sveikatos problemų. Ir vyras padėti gali ne visada – tik tomis dienomis, kai leidžia darbo grafikas.
„Svoris jau nemažas, gal 48 kilogramai, dar plius rūbai, kuprinė – sunku. Pas mane su sveikata problemos, bambos išvarža išoperuota, kai kreipiausi, gydytojas pasakė, kad yra 4 išvaržos, su stuburu problemos.
Vyras dirba pamainom, trys naktinės, trys dieninės, tarp jų būna trys laisvos. Kai dirba tris dienines, man nėra kaip į lauką išeiti. Milaną reikia nešti ant rankų, o ką tu priprašysi? Vieno paprašiau kaimyno, nenorėjo, pasiūliau kelis eurus, sutiko išnešti ir pakelti į ketvirtą aukštą“, – apmaudo neslepia N. Bernatovič.
Svajoja apie elektrinę kėdutę
Be to, dabar Natalijai kelionei iš namų tenka padėti susiruošti ne tik Milanai – 2019 metais šeimą antrą kartą aplankė gandrai. Tiesa, nueitas kelias buvo itin sunkus, teko patirti du persileidimus, išgirsti žinią apie gimdos kaklelio vėžį, tačiau visai netrukus mažoji jų dukrelė švęs antrąjį gimtadienį.
Ir palikti vaikų neturi nei kur, nei kam – šiemet Natalija neteko mamos, kuri visąlaik padėdavo. Didelė netektis buvo ir Milanai – jos su močiute buvo neišskiriamos draugės.
„Ji buvo prisirišusi prie močiutės, pasakėm, kai pateko į ligoninę, kad ligoninėj, kai mirė, nieko nesakėm. Laukė vis, kada atvažiuos, galvoju, kiek gali laukti. Tada pasakėm, buvo baisu. 10 mėnesių praėjo, ji vis laukia, kada atvažiuos močiutė, klausia, kur ji, sakau, kad ant debesėlio, išėjo, Milana sako: „Ir aš noriu“, – ašarų nesulaiko mama.
Šeima kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybę dėl elektrinės kėdutės įsigijimo, kur jiems buvo pasakyta, kad turi įsigyti ir įrengti kėdutę, kad gautų kompensaciją. Šeimai reikia surinkti daugiau nei 17 tūkstančių eurų, jog galiausiai turėtų įtaisą, kuris palengvintų kasdienybę.
Norintys prisidėti prie Milanos ir jos šeimos tikslo įsigyti elektrinę kėdutę, gali pervesti norimą sumą į žemiau nurodytą sąskaitą:
Gavėjas – Milanos Bernatovič Labdaros ir paramos fondas
Įmonės kodas: 305164394
Sąskaitos nr: LT69 7300 0101 5893 2344
Bankas: „Swedbank“ AB
SWIFT/BIC kodas: HABALT22
Banko kodas: 73000
Mokėjimo paskirtis: Parama Milanai
Paypal: [email protected]
