V.Landsbergio žodis, pagerbiant 1941 m. Baltijos tautų didžiųjų trėmimų aukas prie atminimo lentos Europos Parlamente.
Susirenkame štai tomis kalendorinėmis dienomis, kad susikauptume ir pagerbtume įvykių prieš 67 metus aukas. Tačiau verta ir susimąstyti, apie ką ir kaip tokiomis progomis kalbame.
Kaip atjaučiantys žmonės paprastai kalbame apie tragediją. Kaip politikai turime kalbėti apie nusikaltimą.
Iš tikrųjų, ar tada kažkas "atsitiko", nelyginant gamtos nelaimė nusinešusi daugybę gyvybių, ar kas nors tai padarė?
Padarė, įvykdė baisų nusikaltimą, o ši samprata kelia tolesnius klausimas. Vieną - apie kaltininkus, nusikaltėlius. Kitą - apie teisingumą.
Kaltininkai, tai ne abstraktus "režimas" arba "stalinizmas", o konkreti valstybė ir jos vardu sprendimus darantys vadovai. Pastarieji gal jau mirę, bet valstybė egzistuoja toliau kaip atsakomybių tęsėja ir perėmėja Rusija. Ji pajėgi ir pripažinti, ir kompensuoti, bent atsiprašyti.
Teisingumas, tai pagarba aukoms. Turime girdėti jų balsą besikreipiantį į mus. Taip senovės legendų Tilis Ulenšpigelis nešiojosi ant krūtinės jo tėvo, gyvo sudeginto, pelenų saują, ir tėvo pelenai nuolat beldėsi į sūnaus sąmonę - nepamiršk.
Mūsų užduotis - ne tik nepamiršti, bet ir skelbti, ir siekti plataus žinojimo ir teisingumo. Tik tada žuvusiųjų kaulai ir pelenai ilsėsis ramybėje. Turime atlikti savo pareigą jiems.
Vytautas Landsbergis yra Europos Parlamento narys
