„Carnegie politika“ analitikas Sergejus Vakulenko teigė, jog anksčiau Ukraina buvo priklausoma nuo Vakarų amunicijos. Sąjungininkės tiekė ginklus su sąlyga, kad jie nebus naudojami Rusijos teritorijose. Naujoji vietinės gamybos ginklų klasė panaikina tokius apribojimus, sumažina nusivylimą dėl neveiksmingų sankcijų ir sustiprina Ukrainos derybinę poziciją Vakarų partnerių atžvilgiu. Nepaisydama JAV įspėjimų nutraukti atakas, Ukraina jas tęsė ir smogė dar giliau į Rusijos teritoriją.
Viskas prasidėjo sausį
Atakos prieš Rusijos infrastruktūrą prasidėjo sausį kai buvo surengtas išpuolis prieš Ust-Lugos degalų terminalą ir Tuapsės naftos perdirbimo gamyklą. Todėl iki kovo Rusijos oro gynyba turėjo šiek tiek laiko pasiruošti. Nepaisant to, pastarųjų atakų mastas ir Rusijos priešlėktuvinės gynybos neveiklumas buvo gana netikėti.
Vis dėlto net ir dabartinė dronų atakų banga turės ribotą poveikį Rusijos pramonei ir ekonomikai. Dronų atakos nesunaikina ištisų naftos perdirbimo gamyklų ir paprastai net nesunaikina atskirų padalinių, o tik juos apgadina. Ust-Lugos ir Riazanės naftos perdirbimo gamyklos vėl pradėjo veikti praėjus kelioms savaitėms po to, kai buvo užpultos.
Smūgiai prieš Rusijos naftos perdirbimo gamyklas atneša finansinių nuostolių Rusijos naftos bendrovėms, tačiau nedaro žalos valstybės biudžetui ir nedaro didelės įtakos Rusijos eksportui. Rusijos ginkluotųjų pajėgų poreikius ir pagrindinius Rusijos ekonomikos degalų poreikius gali patenkinti gamyklos, kurios yra nepasiekiamos Ukrainos bepiločiams lėktuvams.
Vis dėlto remontas kainuoja brangiai: dešimtis, jei ne šimtus kartų daugiau nei dronai, net atsižvelgiant į mažą jų sėkmės rodiklį ir tai, kad norint sukurti sąlygas, reikalingas vienam smūgiui, reikia atakuoti keliais dronais.
Atakų pikas prieš rinkimus
Atakų pikas buvo pasiektas prieš pat Rusijos prezidento rinkimus, vykusius kovo 15–17 dienomis – greičiausiai Ukraina sukaupė savo arsenalą, kad apkartintų akivaizdžią V. Putino pergalę. Nuo to laiko išpuoliai sulėtėjo, bet nenutrūko. Ukrainos pareigūnai ne kartą skelbė, kad smarkiai tobulina tolimojo nuotolio bepiločių orlaivių gamybą, o tai reiškia, kad atakų dažnumas ateityje greičiausiai didės.
Jei dronų atakų mastas išliks toks pat kaip kovą ir Rusijos priešlėktuvinė gynyba nepagerės, Ukraina galės ir toliau kenkti Rusijos naftos perdirbimo gamykloms greičiau, nei jas bus galima suremontuoti, ir taip lėtai, bet nuosekliai, mažinti šalies naftos perdirbimo pajėgumus.
Rusijos pagamina dukart daugiau dyzelino, nei jai reikia, ir yra pagrindinė šio kuro eksportuotoja, o benzino perteklinis pajėgumas prieš išpuolius siekė 20–25 proc. Per neseniai įvykdytus išpuolius pavyko sustabdyti apie 15 proc. benzino gamybos, tačiau palyginus su praeitais metais – tai neviršija ribos.
40 proc. Rusijos naftos perdirbimo įmonių yra nepasiekiamos Ukrainai. Net jei Ukrainai pavyktų visiškai uždaryti visas jai pasiekiamas naftos perdirbimo gamyklas, Urale ir Sibire bus pakankamai pajėgumų patenkinti Rusijos dyzelino, laivų kuro ir mazuto eksporto poreikius.
Jei Ukraina sunaikintų visas pasiekiamas naftos perdirbimo gamyklas, trūktų 20–30 proc. benzino, kurį būtų galima padengti importuojant iš Baltarusijos. Be šio importo tokio dydžio trūkumas gali turėti įtakos privatiems vartotojams, tačiau vis tiek liktų daugiau nei pakankamai degalų pramonei, žemės ūkiui ir ginkluotosioms pajėgoms.
Keičiasi taktikos
Paskutinė Ukrainos išpuolių banga rodo esminį šiuolaikinio karo pokytį. Navigacinė įranga, dabar yra įperkama ir ganėtinai paklausi – atsiradus ryšių sistemai „Starlink“, atsirado galimybė nuotoliniu būdu valdyti bepiločius orlaivius už tūkstančio kilometrų, o palydovinės nuotraukos leidžia pasirinkti taikinius kelių metrų tikslumu.
Ši nauja karo taktika naudojama prieš „tradicinį“ priešininką, turintį „tradicinių“ pajėgumų. Dėl savo sausumos ploto ir naftos perdirbimo pramonės dydžio Rusija yra atspari: ją galima sukrėsti, bet sunku nuversti.
Tačiau sausumos masyvas, tarnaujantis kaip gynybinis skydas, taip pat kelia logistinių problemų. Pažeistos naftos perdirbimo gamyklos aptarnauja aplinkinius regionus, o pakaitinius degalus tenka gabenti dideliais atstumais. Yra du dideli produktotiekiai, kuriais degalai iš Uralo ir Sibiro tiekiami į Baltijos šalis ir Juodąją jūrą, ir tai iš dalies palengvina šią problemą, tačiau degalų paskirstymas po Rusiją sukels papildomą krūvį ir taip jau perkrautiems šalies geležinkeliams.
Abi pusės vis labiau įsitraukia į totalinį karą, siekdamos ne tik sunaikinti esamus ar būsimus karinius pajėgumus, bet ir bandydamos sunaikinti kuo didesnę priešo ekonomikos dalį, taip išleisdamos didelę dalį savo karinio potencialo.