Jolanta Grubliauskaitė
„Šiauliuose nėra kur priduoti gyvsidabrio termometrų, kurių savo rankinėje turiu net devynis. Vienas jų – sudužęs“, – vos pravėrusi „Šiaulių naujienų“ redakcijos duris išrėžė šiaulietė Kristina. Moteris, pamačiusi, jog garbaus amžiaus kaimynės į buitinių atliekų konteinerius meta gyvsidabrio termometrus, jas sudrausmino ir surinkusi termometrus nusprendė pati su jais susitvarkyti. Deja, susidūrė su problema. Šiaulietės teigimu, šių termometrų nepriima nei vaistinės, nei ekokioskai.
Niekas neištiesė pagalbos rankos
„Šiaulių mieste nėra kur priduoti gyvsidabrio termometrų. Internete radau informacijos, kad juos priima visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose, tačiau ne Šiauliuose. Ten už kiekvieną atiduotą termometrą tenka sumokėti po 5 litus. Paskambinus informacijos telefonu informavo, kad važiuočiau į Bielskio g. 30, esą ten įsikūrusi bendrovė turėtų priimti tuos termometrus. Nuvažiavusi išgirdau, kad jeigu turėčiau kokią nors įmonę, tada iš manęs paprašytų kiek daugiau nei 100 litų ir tuos termometrus paimtų. Bet iš paprastų žmonių – neima. Aš apsisukau ir nieko nepešusi nuėjau“, – pasakojo šiaulietė Kristina.
Moteris tikino, kad anksčiau gyvsidabrio termometrus priimdavo vaistinės, tačiau dabar pagalbos rankos neištiesė ir jos. „Važiavau į penkias Šiaulių vaistines ir visur išgirdau tą patį atsakymą – tokių termometrų jie nepriima. Važiavau ir į ekokioskelius, bet ir ten pagalbos nesulaukiau. Man pasiūlė važiuoti į šiukšlyną, gal ten kas nors paims senus termometrus. Bet pabrėžė, kad „gal“.
Žiniasklaidoje mirga pranešimai, kad gyvsidabrio termometrų negalima mesti į buitinių atliekų konteinerius, bet kodėl tada niekas nepasirūpina, jog žmonės turėtų, kur juos dėti? Laikyti ir kvėpuoti nuodingais garais? Net jeigu ir priima tuos termometrus šiukšlynas, nejaugi senyvo amžiaus žmonės ten nusitrenks?“ – piktinosi ji.
Atsakomybė krenta ant gyventojų pečių
Šiaulių visuomenės sveikatos centro Visuomenės sveikatos saugos skyriaus vedėja Jūratė Karalevičienė teigė, kad į Visuomenės sveikatos centrą taip pat dažnai kreipiasi šiauliečiai, kuriems kyla klausimų, kaip elgtis su netyčia sudaužytu ar įskeltu gyvsidabrio termometru. „Teko bendrauti su jauna šeima, auginančia mažamečius vaikus, kuri per savaitę sudaužė net du termometrus, o specialistų pagalbos pradėjo ieškoti tik po antro atvejo“, – sakė ji.
J. Karalevičienė pabrėžė, kad jokiu būdu negalima gyvsidabrio termometrų išmesti į buitinių atliekų konteinerį. „Nors savivaldybės turėtų pasirūpinti, kad gyvsidabris iš gyventojų būtų saugiai surenkamas ir išvežamas, tačiau kol kas tai paliekama gyventojų atsakomybei“, – sakė Visuomenės sveikatos saugos skyriaus vedėja. Jai antrina Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro atstovė spaudai Angelė Mockutė teigdama, kad gyvsidabrio turintys senos gamybos termometrai yra priskiriami pavojingų atliekų kategorijai, todėl juos išmesti su kitomis mišriomis komunalinėmis atliekomis į bendro naudojimo konteinerį draudžiama, kaip ir senus vaistus.
„Šiauliečiai gyvsidabrio termometrus gali pristatyti į jau metus Šiauliuose veikiančias stambiųjų atliekų surinkimo aikšteles Pailių g. 19 ir J. Basanavičiaus g. 168B arba nuvežti į Kairių atliekų surinkimo punktą. Čia atvežtos pavojingos atliekos laikinai saugomos specialiose talpyklose, paskui perduodamos pavojingų atliekų tvarkytojams. Rajonų gyventojai gali naudotis jų rajonuose esančiomis stambiųjų atliekų surinkimo aikštelėmis“, – sakė ji, pridurdama, kad pavojingos atliekos iš gyventojų surenkamos ir apvažiavimo būdu.
Išplauti vandeniu nepakanka
Sudužus gyvsidabrio termometrui, pirmiausia reikėtų kreiptis pagalbos bendruoju pagalbos telefonu 112. Šios tarnybos darbuotojai suteiks pagalbą arba patars, kaip tinkamai surinkti gyvsidabrį. Tais atvejais, kai gyventojai nusprendžia patys pasirūpinti gyvsidabrio pašalinimu iš jų aplinkos, rekomenduojama surinkti stambesnius gyvsidabrio rutuliukus naudojant popieriaus lapą ir lazdelę.
„Mūvėkite gumines pirštines, o kvėpavimo takus apsaugokite respiratoriumi. Sustumkite rutuliukus ant popieriaus lapo ir suberkite į sandariai uždaromą indą su vandeniu. Smulkesnius gyvsidabrio rutuliukus surinkite naudodami lipnią juostą arba guminę kriaušę su specialiu stikliniu rinktuvu. Jokiu būdu nenaudokite dulkių siurblio, nebent nusprendėte jį po to nedelsiant gabenti į sąvartyną“, – teigė J. Karalevičienė.
Surinkę matomą gyvsidabrį į sandariai uždaromą indą su vandeniu (tik vandenyje gyvsidabris negaruoja), patalpas išvalykite kalio permanganato ar chlorkalkių tirpalu ir gerai išplaukite keletą kartų (rekomenduojama naudoti muilą). „Vandens šiuo atveju nepakanka, atliekant demerkurizaciją (gyvsidabriu užterštų patalpų nukenksminimą), reikia naudoti specialius tirpalus. Todėl tinkamą demerkurizaciją gali atlikti tik specialistų komandos“, – sakė Visuomenės sveikatos saugos skyriaus vedėja.
Ypač kenksmingi – gyvsidabrio garai
Svarbu ne tik gerai išplauti, bet ir išvėdinti patalpas. Jei turite galimybę, pasistenkite kurį laiką patalpose nebūti, nemiegoti. Tinkamai išvalius ir išvėdinus patalpas, apsinuodyti maža tikimybė. Įsitikinti ir visai nusiraminti galima ištyrus gyvsidabrio garų koncentraciją patalpų ore. Tokius tyrimus atlieka akredituotos laboratorijos.
„Visiems siūlyčiau branginti savo bei artimųjų sveikatą ir atsisakyti gyvsidabrio termometrų, kurie nesaugūs ne tik dėl ypatingai toksiško gyvsidabrio garų poveikio, bet dar ir dėl smulkių stiklo šukių, ypač jei namuose auga vaikai“, – sakė J. Karalevičienė.
Paklausta, ką daryti, jei mažoji atžala netyčia nurijo kenksmingų medžiagų, gydytoja tikino, kad baimintis dėl apsinuodijimo nevertėtų. „Gyvsidabris iš organizmo pasišalina be liekamųjų reiškinių. Tačiau gyvsidabrio garai, patekę per kvėpavimo takus, priklausomai nuo jo koncentracijos, gali sukelti ūminę arba lėtinę intoksikaciją. Gyvsidabrio garams būdingas neurotoksinis poveikis – padidinamas nervinių ląstelių dirglumas ir taip pažeidžiama centrinė nervų sistema“, – sakė ji.
Identifikuoti negalavimų priežastį sudėtinga
Ūminis apsinuodijimas, pasak J. Karalevičienės, pasireiškia pykinimu, vėmimu, deginančiais gerklės, stemplės bei skrandžio skausmais, kankina skausmingas spazminis kosulys, burnoje jaučiamas metalo skonis. Vėliau išryškėja nervų sistemos pakenkimai: gali sutrikti kalba, klausa, regėjimas, pradeda virpėti rankos, ant dantenų kraštų gali atsirasti melsvai juoda juostelė. Dažniau pasitaiko lėtinė intoksikacija, kai gana maža gyvsidabrio garų koncentracija būna patalpų ore ilgą laiką – keletą mėnesių ar net metų veikia žmogaus organizmą. Kadangi lėtinei intoksikacijai būdingi neurologiniai simptomai: galvos skausmas, svaigimas, bendras silpnumas, padidėjęs dirglumas, nemiga, identifikuoti negalavimų priežastį gana sudėtinga. Todėl dažniausiai, kai jokia kita diagnozė nenustatoma, pradedama įtarti apsinuodijimą gyvsidabriu.
