„Bipolinis sutrikimas mamai diagnozuotas prieš ketverius metus, kai močiutė susirgo sunkios formos vėžiu. Tada mamai pasireiškė pirmasis manijos epizodas. Net nežinojome, kad yra tokia liga, – pasakoja vilnietė Laima (vardas pakeistas). – Mama tuo metu buvo neįprastai aktyvi, skambindavo po dešimt kartų per dieną, imdavosi darbų, kuriuos greitai mesdavo. Galų gale ji pati suprato, kad kažkas negerai. Diagnozę mamai nustatė psichiatrijos klinikoje.“
Mergina pasakoja, kad nuo ligoninėje skirtų vaistų mamai prasidėjo sunki depresija, ji sutino, negalėjo kalbėti. Depresijos būsena tuokart truko aštuonis mėnesius: „Tai mamai buvo labai prasta patirtis, gal todėl ji iki šiol privengia vaistų. Kai jų nevartoja, prasideda amerikietiškieji kalneliai – depresiją keičia manija ir taip toliau.“
Laima sako, kad jos mamą nevartoti vaistų skatina ir kai kurie artimieji. Kartą, aplinkinių primokyta, moteris net susirado advokatą skyryboms su tėčiu: „Tuo metu ji buvo manijos būsenos. Kai pabandėm paguldyti į ligoninę, ji mus padavė į teismą. Laimė, sveikas protas nugalėjo, teisėja įvertino, kad tokios būsenos mama pavojinga tiek sau, tiek ir artimiesiems, ji mėnesiui paguldyta į ligoninę. Iš pradžių mama dėl to labai pyko, bet paskui vaistai būseną stabilizavo. Už pasamdyto advokato paslaugas, žinoma, teko sumokėti tėčiui.“
Pašnekovė pasidžiaugia, kad pagaliau, praėjus 3 metams nuo ligos pradžios, mama ėmė suprasti, kad serga, kad turi vartoti vaistus. Dabar sutrikimą jau galima kontroliuoti.
Ieškojo pagalbos mamai, rado sau
Laima sako neišsyk supratusi, kad pagalbos reikia ne tik mamai, bet ir jai pačiai: „Tuo metu man atrodė egoistiška galvoti apie save – juk mamai taip blogai. Pirmiausia į psichologą kreipiausi dėl jos, pagrindinis klausimas buvo – kaip ją įtikinti, kad serga, kad privalo vartoti vaistus? Paskui pradėjau ieškoti pagalbos grupių artimiesiems. Sekėsi sunkiai. Po ilgų paieškų radau, devynis mėnesius kartą per savaitę lankiau užsiėmimus viename centre, jie labai pagelbėjo.“
Mergina neslepia: iš pradžių atsiverti nebuvo lengva, išgyvenimai atrodė pernelyg asmeniški. Vis dėlto pamažu, išgirdus kitų žmonių istorijas, jai kalbėti apie save tapo lengviau. „Pamačiau, kad visi, susirinkę į savipagalbos grupę, išgyvena tą patį. Vienam – sunkiau, kitam – lengviau, bet visi jaučiamės beviltiškai, aplinkiniams nepasakojam apie savo bėdas, nes bijome likti nesuprasti, – sako Laima. – Išklausiusi kitų istorijas supratau, kad nesu viena, kiti turi dar didesnių problemų – mūsų mama bent vaikus jau spėjo užauginti, ją rūpestingai prižiūri tėtis. Psichologė užsiėmimų pradžioje pasakė – kai pirmą kartą ateinate į grupę, sergantis artimasis tarsi sėdi jums ant kelių, vėliau vis tolsta, kol lieki tik pats. Tada išdrįsti pasakyti, kaip jautiesi, įvertini savo gyvenimą. Taip pamažu mokiausi gyventi su mamos liga ir pasirūpinti savimi. Lankymasis grupėje man padėjo paleisti tuos dalykus, kuriuos turėjau paleisti.“
Pasak Laimos, bendraudama su kitomis šeimomis ji išmoko geriau suprasti mamos ligą, sužinojo, kaip geriau ją valdyti: „Grupėje jaučiausi rami, mačiau – žmonės supranta, apie ką kalbu, sulaukdavau palaikymo. Specialistų patarimai, žinoma, taip pat vertingi, bet nepatyręs to, ką patiria šeimos, jie mūsų būseną gali suprasti tik teoriškai.“
Pašnekovė sako iš grupės dalyvių sužinojusi, kad sergančiam artimajam reikia išsakyti savo jausmus. „Nustebau, kai mama, kuri tuo metu buvo itin sunkios būsenos, sureagavo į mano žodžius, kad ir aš jaučiuosi blogai. Tai suteikė vilties, kad net ir prislėgta ligos mama geba būti empatiška“, – sako Laima.
Ji neslepia, kad šeima susiduria su neigiamu ne tik kaimynų, pažįstamų, bet ir artimųjų požiūriu. „Stengiuosi į aplinkinių kalbas nekreipti dėmesio, net nereaguoju į jas. Kur kas sunkiau šeimoms, kur auga vaikas. Kaip jis turi jaustis, kai prie jo kalbama apie „nevisprotį“ šeimos narį? Mūsų visuomenei vis dar labai trūksta emocinio raštingumo, empatijos“, – tvirtina mergina.
Pašnekovės teigimu, mamos liga šeimai suteikė ne tik neigiamų patirčių, bet ir gerų dalykų. Atsirado dar stipresnis ryšys tarp šeimos narių, pagerėjo tėvų santykiai, visi dabar puikiai sutaria. „Kai mamai prasideda paūmėjimas, išsyk susiskambiname ir tariamės, ką kuris turime daryti. Per karantiną pagalbos rasti sunkiau, bet jau turiu planą, ką prireikus darysim“, – sako Laima.
2006 m.
2008 m.
2010 m.
Užsienyje – įprasta
Psichologė Raimonda Žilinskaitė teigia visada domėjusis šeimų tarpusavio pagalba: „Dar studijuodama radau nemažai skirtingose šalyse atliktų mokslinių tyrimų. Užsienyje artimųjų pagalba artimiesiems teikiama jau ilgą laiką. Pavyzdžiui, Nyderlandų ligoninėse įdarbinami sergantieji psichikos ligomis ar jų artimieji, jie dalijasi savo išgyvenimais vieni su kitais, nedalyvaujant jokiems specialistams.“
Siekdama padėti sergančiųjų psichikos ligomis artimiesiems psichologė įkūrė interneto svetainę www.pagalbaartimiesiems.lt, kur dalijasi gerąja praktika, sukaupta bendraujant su sergančiųjų psichikos ligomis artimaisiais. „Pastebėjau, kad, susidūrus su psichikos liga, šeimos nariams sunku suprasti artimojo poreikius ir pagalbos perspektyvas, rūpintis juo ir nepamiršti savęs“, – pabrėžia R. Žilinskaitė.
Jos teigimu, problemos, su kuriomis susiduria šeimos, priklauso nuo to, kokia liga diagnozuota artimajam. Vienokios pagalbos reikia sergantiems tokiomis sunkiomis psichikos ligomis kaip depresija, bipolinis sutrikimas, šizofrenija, kitokios – žmonėms, turintiems valgymo sutrikimų ar priklausomybių.
Vieni kitiems galite padėti: susitikite ir pasikalbėkite
Ilgesnį laiką pabendravus su sergančiųjų psichikos ligomis artimaisiais, psichologei kilo idėja kurti naują projektą „Artimųjų tarpusavio pagalba“.
„Susirgus artimajam šeimos patiria skaudžių išgyvenimų, nežino, ką daryti ir kur kreiptis. Pastebėjau, kad yra šeimų, kurios turi daug vertingos patirties, kaip padėti psichikos liga sergančiam artimajam, perėjusios daugybę išbandymų, radusios kelią, kaip jaustis gana ramiai. Šie žmonės pasirengę išklausyti ir padėti kitiems, pasidalyti patirtimi, papasakoti, ką patyrė, ką išsiaiškino apie ligą, paaiškinti, kokias paslaugas galima gauti Lietuvoje, kas geriausiai padėjo artimajam“, – sako psichologė.
Pasak jos, sėkmingai išgyvenę panašias patirtis, artimieji vieni kitiems gali suteikti vilties. Savo kontaktais su panašiomis šeimomis mielai sutinka pasidalyti vyras, kuris jau daugiau kaip 5 metus prižiūri bipolinį sutrikimą turintį sūnų. Per ilgus metus jis rado geriausią būdą, kaip elgtis su sūnumi, ką daryti, kad jo ligos eiga būtų lengvesnė. Patirtimi su likimo draugais pasirengusi pasidalyti ir moteris, išgyvenusi sunkų vyro psichikos sutrikimą. Ji galėtų kalbėti apie tai, ką reiškia artimojo psichikos liga, kaip susidoroti su užgriuvusia emocine našta.
Dar viena projekto kryptis – pagalbos grupės: „Kviestume artimuosius burtis į grupeles pagal jiems aktualias temas ir pagal tai, kokie psichikos sutrikimai diagnozuoti šeimos nariams. Tai padėtų jiems daugiau sužinoti apie ligą, išmokti pasirūpinti savimi. Juk pagrindinė gelbėtojo taisyklė – deguonies kaukę pirmiausia užsidėti sau, kad galėtum gelbėti kitus. Artimieji žinių gautų ne per teorinius mokymus, o per išgyvenimus, kitų šeimų liudijimus. Užsienyje tai plačiai taikoma ir duoda puikų efektą.“
Pasak R. Žilinskaitės, artimieji taip pat galėtų kalbėti apie tai, kaip elgtis, kai šeimos narį ištinka ligos atkrytis. Jį visada lydi didžiulė įtampa. „Būtų gerai, jei šeima susidarytų planą, kaip kiekvienam elgtis krizės atveju. Taip pat artimieji galėtų pasidalyti gydymo patirtimi, kalbėti apie tai, kas geriausiai padeda. Ne paslaptis, kad daugelis žmonių vis dar nusiteikę prieš medikamentinį gydymą. Kai kitas žmogus paliudija, kad vaistai daugeliu ligos atvejų yra būtini, nes padeda stabilizuoti artimojo būseną, jie nuostatas keičia.“
Dar viena sritis, apie kurią žmonėms labai trūksta informacijos, – paslaugos, kurias galima gauti susirgus psichikos ligomis. Dabar nemažai paslaugų teikiama nuotoliniu būdu, tai gali palengvinti jų prieinamumą atokesnėse vietovėse gyvenantiems žmonėms.
„Projektą numatome įgyvendinti dviem etapais. Pirmiausia laukčiau žinios iš artimųjų, šeimų, kurioms reikalinga pagalba, ir artimųjų bei šeimų, kurios nori suteikti pagalbą, palaikymą. Tuomet atrinktume poras, grupes, organizuotume sesijas, kur dalytumės patirtimi, – sako R. Žilinskaitė. – Kviesčiau žmones atsiliepti iki sausio vidurio – man reikėtų žinoti, ar panašios paslaugos reikalingos. Tada galėčiau formuoti grupeles pagal skirtingas temas ar pavieniams žmonėms padėti susisiekti vieniems su kitais. Kaip organizatorė užtikrinu, kad viskas bus anonimiška, vyks sutartu laiku, kad žmonės galėtų užsiregistruoti ir dalyvauti. Tikiuosi, kad panašios paslaugos ne tik taps populiarios, bet ir prisidės prie geresnės mūsų visuomenės psichikos sveikatos.“
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.
