Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ vadovė Dana Migaliova papasakojo apie padarytas klaidas ir jų kainą, kurią šiuo metu moka susiskaldžiusi visuomenė.
„Noriu pabrėžti, kad už neįgalių vaikų integraciją į švietimo sistemą atsakinga ministerija panaikino specialiojo ugdymo skyrių. Toks sprendimas iš tikrųjų yra labai blogas, nes nebeliko žmonių grupės, kuri užsiimdavo specialių poreikių vaikų ugdymu“, – pabrėžė D. Migaliova.
Anot jos, kita problema – Lietuvoje neskiriama lėšų prevencinėmis ir pagalbos šeimoms programoms: „Tik nuo geros valios priklauso, ar Lietuvoje bus finansuojami atitinkami projektai. O specialiųjų poreikių vaikų nenorima priimti nei į ikimokyklines įstaigas, nei į lopšelius-darželius. Tėvams lieka tik griebtis už galvų. Tada būna du pasirinkimai – arba vienam iš jų tenka mesti darbą, arba atiduoti vaiką į socialinės globos įstaigas.“
D. Migaliova pridūrė, kad yra ir daugiau liūdinančių dalykų: „Lietuvoje nėra tinkamai įgyvendinta mokymosi namuose sistema. Patiems mokytojams gal viskas ir neblogai. Mokykla gauna krepšelį, bet vaikui iš to naudos nėra. Neįgalus vaikas gali mokytis tik bendraudamas. Taip pat trūksta elementarių paslaugų, susijusių su neįgalių moksleivių atvežimu į mokyklą, asistentų samdymu.“
– Ko trūksta, kad pavyktų išspręsti esamas problemas – pinigų ar sugebėjimų tinkamai juos paskirstyti?
– Manau, kad dėl visko kaltas požiūris, kuris lemia, kaip yra skirstomi pinigai. Teisės aktuose deklaruojama, kaip reikia elgtis su neįgaliais vaikais, jų integracijos problematika. Bet gyvenimas diktuoja visai ką kita. Pavyzdžiui, pensijos ar kitos socialinės išmokos buvo pradėtos grąžinti, tačiau slaugos ir priežiūros lėšos iki šiol dar nėra atkurtos. Tai rodo valdžios požiūrį į šių įstaigų darbą.
– Minėjote, kad mokyklos atsisako priimti neįgalius vaikus. Kokie yra švietimo įstaigų argumentai?
– Mokyklos teigia, kad pedagogams trūksta žinių, jie nežino, kaip elgtis su neįgaliais vaikais. Iš tiesų krašto mokyklose aplinka nėra pritaikyta neįgaliems vaikučiams. Jeigu vaikas turi kompleksinių sutrikimų, jam reikia poilsio vietos, o tokių niekur nerasi.
Taupydami lėšas mokyklų vadovai neskiria neįgaliam vaikui asistento. Lietuvoje yra renovuota apie 300 mokyklų, bet tik pavienės įstaigos yra pritaikytos neįgaliųjų poreikiams. Dažniausiai pakeičiami vamzdynai, išdažomos sienos, bet nei liftų, nei įvažiavimų į klases niekas netvarko.
Galiu paminėti Šakių atvejį, kur grupė tėvų parašė bendrą laišką, kai savivaldybė atsisakė jų vaikus nuvežti į specialų ugdymo centrą. Teko bendrauti su savivaldybės atstovais, klausti, kodėl taip elgiamasi. Buvo atsakyta, kad pinigų nėra, o reikalavimai dideli. Reikia pritaikyti autobusą, samdyti lydintį asmenį... Anot jų, tegul patys tėvai veža. Įstatymai yra tėvų ir vaikų pusėje, bet..
– Kam turėtų tekti didžiausia atsakomybė dėl tokios situacijos?
– Pagal įstatymą viską organizuoti turėtų savivaldybė. Bet savivalda nustato savo prioritetus. Vienoje jie gali būti aukšti, o kitoje visiškai žemi. Tendencijos rodo, kad tik reikalui esant prisimenami neįgalūs žmonės. Ypač jiems norima padėti, kai galima gauti ES paramą, bet vos tik baigiasi pinigai – vėl viskas užsimiršta.
