Kiek knygų prirašyta, kiek prikalbėta apie tėvų ir vaikų santykius, o daugelis vis tiek nepatenkinti savo vaikais, kurie savo ruožtu tyliai nekenčia tėvų...
Tai tęsiasi ne vieną tūkstantmetį, ir veikiausiai ši problema atsirado kartu su žmonija. Žinoma, esama ir laimingų šeimų, kuriose viešpatauja santarvė bei tarpusavio supratimas, tačiau tokių, deja, - mažesnioji dalis.
Santykius šeimoje galima apibūdinti pagal tėvų elgesį su vaikais.
Diktatoriai
Tėvai, kurie stengiasi visur ir visada kontroliuoti vaikus, prisidengia meilės bei rūpesčio pretekstu. Tačiau tikra meilė nekontroliuoja ir neslopina. Tikra meilė pasitiki.
Kad ir kaip diktatoriški tėvai tikintų save, vaikus bei aplinkinius norį savo atžaloms tik gero, jie siekia vieno - užmokesčio už savo meilę: kad vaikai būtų nuo jų priklausomi ir jaustųsi dėkingi.
Kaip klostosi santykiai tokioje šeimoje? Arba vaikas virsta savotišku tėvų „augalu“, arba bėga iš namų. Visą tolesnį gyvenimą jis negali atsikratyti nuoskaudos, o blogiausia - pats nesąmoningai kuria santykius šeimoje pagal tokį patį modelį.
Abejingi
Abejingi savo vaikų kasdienėms problemoms, jausmams ir poelgiams tėvai yra nelaimingi žmonės, nemokantys ir negalintys mylėti. Jie nemyluoja savo vaikų, nesako jiems švelnių žodžių. Todėl jų atžalos neišmoksta reikšti jausmų, dėl to kenčia patys ir kamuoja savo artimuosius.
Prisitaikę
Silpno charakterio, prisitaikantys, neturintys gyvenimo tikslo ir aplinkybėms paklūstantys tėvai retai kada tampa autoritetu savo vaikams. Dažniausiai jų atžalos įgunda jais manipuliuoti ir netgi juos terorizuoti. Tokie vaikai dažnai užauga socialiai neadaptuotos asmenybės.
Mokytojai
Pasisekė tiems vaikams, kurių tėvai buvo ar yra dvasios vedliai bei mokytojai. Tokie tėvai supranta, kad rūpintis savo vaikais - tai ne tik juos aprengti, pamaitinti, nuvesti į darželį, mokyklą, vėliau - įstumti į universitetą. Jie nuoširdžiai domisi atžalų poreikiais, problemomis, palaiko jų savarankiškumą, ugdo vertybes padėdami priimti teisingus sprendimus. Tokie tėvai jau ankstyvoje vaikystėje padeda vaikui atrasti jo tikrąjį pašaukimą, o ne primeta savo pačių neįgyvendintas svajones.
Jeigu jaučiate nuoskaudą
Daugybė žmonių visą savo gyvenimą pyksta ant savo tėvų ir širdies gilumoje kenčia. Vieni iš jų vengia su tėvais bendrauti, kiti nuolat su jais kivirčijasi, treti priima nuolankaus vaiko vaidmenį ir imituoja pagarbą.
Ką daryti, jeigu esate vienas iš tokių vaikų?
Padėkokite. Nuoširdžiai padėkokite savo gimdytojams už priekaištus, įžeidimus, kontrolę, slopinimą, kišimąsi į jūsų intymų gyvenimą ir savo nuomonės primetimą.
Būtent tokie tėvai buvo jums reikalingi - kad subręstumėte ir taptumėte asmenybe. Patyrę būtent tokius santykius su tėvais, jūs įgijote neįkainojamos patirties ir dabar tikrai žinote, kokių santykių norite savo pačių šeimoje.
Jeigu jūsų tėvai jus terorizavo, padėkokite jiems už suteiktą galimybę tapti stipriam ir valingam. O kai toks tapsite, įgysite pasitikėjimo savo jėgomis, jie liausis jus spaudę. Jų spaudimas paprasčiausiai jūsų nebejaudins.
Todėl padėkokite ir judėkite pirmyn.
Parengė Vilma Skiotienė
