Vokietukas

Paimu šeimos albumą. Žiūriu į nuotrauką: mama, aš mažiukas, Zigmas ir Stasys aprengti vienodais jūreiviškais kostiumėliais, tarp mūsų stovi aukštas šviesiaplaukis berniukas.
– Mamyte, kas šis berniukas?
– Čia Albinukas.
– Jis mano brolis? – klausiu mamos.
– Ne. Jis vokietukas.
– Vokietukas! Nieko nesuprantu.
– Petriuk, tu mažas buvai ir jo neprisimeni.
– Mamyte, papasakok man apie jį.
– Klausyk.
Karas pasibaigė. Tėvas atstatė namą. Įsigijome karvę, arklį ir kitų gyvulių. Gimei tu, Petriuk.
Ankstyvas rytas. Tėvas laukuose, jūs dar visi miegate.
– Labas rytas, – išgirstu vaiko balsą.
– Labas rytas, – pamačiau prie slenksčio stovintį berniuką.
– Ponia, gal jums reikia vaflinės? – jis ištraukė iš ryšulio.
Žiūriu į liesą, paišiną, suplyšusiais drabužiais šviesiaplaukį berniuką.
– Valgyti nori? – paklausiau. Jo akys sublizgėjo. „Jis alkanas“, – supratau.
– Sėskis, – pakviečiau prie stalo.
Žiūriu, kaip godžiai berniukas valgė sūrį, gėrė pieną.
Jis vokietukas. Vokietijoje badas. Po Lietuvos kaimus, palei geležinkelius klaidžiojo daug vokiečių vaikų. Jie atvažiuodavo prekiniais traukiniais ir iš Vokietijos atveždavo įvairių daiktų. Daiktus mainė į maistą. Maistą vežė atgal į Vokietiją savo seserims ir motinoms.
– Kaip tavo vardas?, – jo klausinėjau.
– Albert Kraft, – jis atraportavo.
– Tėvus turi?
– Tėvas žuvo fronte.
– O mama?
– Nežinau.
– Kaip tai?
– Per bombardavimą pasimetėme.
– Tai tu vienas?
– T aip, – berniukas nuleido akis.
„Vargšas berniukas. Našlaitis Albertukas.“ – žiūrėjau į jį ir man buvo gaila.
Tuo tarpu iš lauko sugrįžo jūsų tėvas.
– Vokietukas? – jis priėjo ir paglostė purvinus jo plaukus.
– Tėvai, jis našlaitis.
– Kiek tau metų? – tėvas paklausė.
– Dvylika.
– Gal?.. – pažiūrėjau į jo akis.
– Turime tris, prie stalo atsiras vietos ir ketvirtam, – jis pašiureno berniuko plaukus.
– Albertai, ar liksi pas mus gyventi?
– Gerai, – per jo paišinus skruostus tekėjo didelės ašaros.
Vadinome jį ne Albertu, bet Albinu. Jis buvo vyriausias iš vaikų. Kartu su Stasiu lankė mokyklą.
Po kelerių metų per „Raudonojo kryžiaus“ organizaciją jį surado mama.
Išvažiavo mūsų Albinukas pas savo mamą.
Negreitai gavome iš jo žinią. Mus pasiekė tik jo aštuntas laiškas. Jame pasakojo, kaip gerai gyvena su mama Anglijoje. Jo mama labai turtinga, turi kelias parduotuves. Mama mums dėkojo, kad užauginome jai sūnų. Ir klausė, kodėl neatrašome, žadėjo mums atsidėkoti.
Atsakymo taip ir neparašėme, nes bijojome, kad mūsų neapkaltintų prijautimu kapitalizmui, o be to, mus ištrėmė į Sibirą.
– Tai ta pati vaflinė, kurią turime? – paklausiau mamos.
– Taip. Ji Albinuko.
– Mamyte, iškepk mums vaflių!
– Šiandien jau vakaras. Ryt iškepsiu, – pažadėjo mama.
Pusryčiams mama mums iškepė širdies formos vaflių.

Tai baisu. O viskuo kaltas-karas. Tai baisus dalykas. Zmones tampa nebe zmones.