Tylaus jaunuolio kauke prisidengusį Mitriūnų kaimo padegėją 18-metį Darių Pranckūną Panevėžio apylinkės teismas pasiuntė į Pataisos namus trejiems metams ir dviem mėnesiams. Nagrinėjant bylą ant kelių teisme prieš kaimynus puolęs vaikinas, išgirdęs nuosprendį, tik susigūžė.
Atlygins tik už vieną
Penkis gaisrus sukėlęs, bet nuteistas už keturių pastatų sudeginimą D.Pranckūnas tik vieniems kaimynams privalės atlyginti 30 tūkst. litų už ugnyje supleškėjusį turtą. Kiti nukentėjusieji ieškinių teismui nepateikė. Nuosprendis per dvidešimt dienų dar gali būti skundžiamas aukštesnės instancijos Panevėžio apygardos teismui.
Išklausyti teisėjo verdikto atvyko tik D.Pranckūno močiutė – nė vienas iš tėvų teismo salėje nepasirodė. Žinia apie už grotų pasiųstą smulkaus sudėjimo anūką, išvaizda primenantį trylikametį, ją visiškai pribloškė – moteris per prasiveržusią raudą sunkiai įstengė kalbėti.
„Tikėjausi, kad gaus bent jau lygtinai, gal mažiau“, – ašaras braukė močiutė.
Gailėjo padegėjo
Priblokšti liko ir nuo D.Pranckūno nukentėję kaimynai. Mitriūniškiai pripažino, kad dėl to, kad padegėjas pasiųstas už grotų, jiems ne ką ramiau. Kaimo žmonės vis dar negali patikėti, kad nuo mažų dienų pažįstamas Darius, tylus ir paslaugus vaikas, galėjo niekieno neįkalbėtas vieną po kito pleškinti ūkinius pastatus ir, įvaręs kaimui siaubą, vienas pirmųjų skubėti į pagalbą gesinant.
„Turėjo ne į kalėjimą, o pas psichologą jį pasiųsti“, – išeidami iš teismo salės tarpusavyje kalbėjo mitriūniškiai. Tačiau žmonės pripažino bijoję, kad prieš porą mėnesių suimtas padegėjas gali būti paleistas į laisvę.
„Blogiausia, kad jis nepasako teisybės. Kiek klausėm, kodėl padeginėjo, neatsakė. Netikim, kad taip elgėsi, nes pačiam būtų buvę smagu. Mums kuo toliau, tuo baisiau gyventi. Kažkas jį turėjo sukurstyti, o tas vaikas visą kaltę prisiėmė“, – svarstė nuoD.Pranckūno nukentėję artimiausi jo kaimynai – Janina ir Algirdas Kudabos bei Albina Kemešienė.
Jie Darių pažinojo kaip paslaugų kaimo jaunuolį – už kelių dešimčių litų atlygį padėdavęs suskaldyti malkas, pagelbėjęs ūkyje. Į mokslus nelinkęs vaikinas padėdavo tris hektarus turintiems ir gyvulius auginantiems tėvams.
Kai supleškėjo artimiausių Dariaus kaimynų, į septintą dešimtį įkopusių Kudabų ūkinis pastatas, jaunuolis, kaip ir kiti kaimo žmonės, atskubėjo padėti.
Siaubo vasarą išgyvenę kaimynai tvirtina nenešiojantys užanty akmens.
„Nejaučiame pykčio, tiesiog gaila vaiko. Nenorim jo kaip žmogaus sunaikinti, o kalėjime Darius pražus“, – kalbėjo A.Kemešienė.
Prisipažino paleidęs raudoną gaidį
D.Pranckūnas savo kaltės neneigė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei apklausiamas teisme. Tačiau jaunuolis nesugebėjo paaiškinti tokio elgesio priežasčių. Motyvą jis turėjo tik vienam iš penkių sukeltų gaisrų – savo tėvų ūkinį pastatą supleškinęs tam, kad suklaidintų kraupiu nusikaltimu jį pradėjusius įtarinėti kaimo žmones.
Tačiau būtent padegta Pranckūnų daržinė buvo siūlo galas, padėjęs kriminalistams išpainioti padegėjo užmintą mįslę. Darius buvo sulaikytas po šio gaisro praėjus vos kelioms dienoms. Pareigūnams nepraslydo pro ausis mitriūniškių abejonės dėl jaunuolio pasakojimo, neva buvęs užpultas nepažįstamo vyro, kai, kaip ir kiti kaimo vyrai, ėjęs naktį budėti. D.Pranckūnas buvo iškviestas į policijos komisariatą, tačiau jame nepasirodė. Pareigūnams beliko padegėją patiems išvežti iš namų.
Degino kas porą savaičių
Mitriūnų kaimas maždaug du mėnesius gyveno baimėje. Žmonės bijojo naktimis užmigti, dažnas į lovą gulėsi nė nenusirengęs ir šalia pasidėjęs vertingiausius daiktus, dokumentus. Mitriūniečiai ruošėsi nelaimei – ieškojo guminių žarnų, kad, vėl kilus gaisrui, galėtų jas greitai prijungti prie vandentiekio čiaupo, lengvai prieinamose vietose rikiavo kibirus. Ne vienas kaimo žmogus suskubo apdrausti turtą.
Pirmosios liepsnos Mitriūnų padangę nušvietė dar liepos viduryje. Apie 22 val. vienkiemyje netoli kaimo užsiliepsnojo tvartas ir daržinė. Dėl šio padegimo jaunuolis nebuvo teisiamas, tačiau žmonėms pripažino, kad ir tai – jo darbas.
Po poros savaičių mitriūniečiai skubėjo gesinti Kudabų ūkinio pastato. Ugnyje supleškėjo apie 10 tonų šieno, apdegė traktorius, liepsnose žuvo išsigandęs iš būdos nelindęs šuo. Jei ne tą vakarą pliaupusi liūtis, gaisro pasekmės galėjo būti dar tragiškesnės – liepsnos grasino persimesti ir į gyvenamąjį namą. Nuo karščio suskilinėjo jo langai.
Rugpjūčio 12-ąją gaisrinės vėl lėkė į Mitriūnus. Šįkart gesinti kitos D.Pranckūno kaimynės A.Kemešienės ūkinio pastato.
Tąkart šeimininkei įtartinas pasirodė šuns lojimas, tačiau išėjusi apžiūrėti savo valdų išgirdo kieme jau šaukiant žmones.
Tradiciškai vėl po dviejų savaičių buvo padengta „Žibartonių“ žemės ūkio bendrovei priklausanti kaimo pirtis.
Pareigūnams buvo akivaizdu, kad kaime siautėja padegėjas. Netgi buvo suimtas psichinę negalią turintis 19-metis vietos gyventojas. Tačiau kol šis sėdėjo už grotų, kaimą vėl sudrebino gaisras.
Po jo panikos apimti žmonės patys ryžosi sugauti siautėjantį niekšą – rengė pasalas, budėjo naktimis. O rugsėjo 10-ąją supleškėjo pačių Pranckūnų ūkinis pastatas. Iš gaisro pavyko išgelbėti traktorių ir kiaulę. Tuomet šeimininkus stebino, kad nuo įsibrovėlio nepasaugojo nė prie tvarto pririštas sargus šuo.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
