Jau daugiau kaip dešimtmetį padedate žmonėms atsigauti po skyrybų. Deja, tokių žmonių nemažėja, o priešingai – daugėja. Ar nesvyra rankos?
Dirbame jau keturiolika metų. Dėl to, kad skyrybas patiriančių žmonių tik daugėja, žinoma, liūdna, nes mes itin iš arti matome, kokias skausmo gelmes jiems tenka patirti, bet rankos nesvyra – gal todėl, kad niekada nekėlėme sau uždavinio „išgelbėti“ visus. Norėjome ir tenorime padėti tai daliai išsiskyrusių ar besiskiriančių šeimų, kuriai reikia pagalbos ir ji jai priimtina. O jei programų (skyrybų krizės, porų santykių krizės ar pan.) sąrašai būna perpildyti, raminame save, kad galime tiek, kiek galime.
Ko pas jus ateidami tikisi žmonės? Kokią paramą jiems galite suteikti?
Manau, jie tikisi labai nedaug – kad surastų kažką, kas sunkiu metu padėtų išgyventi, nes drebėjimas, kurį patiria jų kasdienybės žemė, būna stiprus. O mes priimame jų skausmą nevertindami, nemoralizuodami, tiesiog būdami šalia, siųsdami verbalią ir neverbalią žinią, kad suprantame, ką jie tuo metu patiria. Nes paprastai jų artimoji aplinka jiems transliuoja: „Na, kiek gali verkti? Pamiršk ir gyvenk! Juk tiek žmonių dabar skiriasi, tai yra normalu!“ Kitiems, bet tik ne tam, kieno namai byra į šipulius...
Labai svarbu ir tai, kad į mūsų grupes renkasi žmonės, patiriantys tą pačią dramą. Taigi kiekvienas turi progą ir išsakyti savo jausmus, ir išgirsti, kaip kiti susitvarko su savo išgyvenimais, gana radikaliai pasikeitusiomis gyvenimo aplinkybėmis savo, tėvų šeimoje, draugų rate, darbe.
Be to, mūsų centre garantuojama profesionali pagalba – grupėse dirba psichologai ir specialiai tokiam darbui pasirengę asmenys, patys išgyvenę skyrybas, dalyviams pageidaujant kviečiamės dvasininką.
Ir iš kur atsiranda vidinė jėga, kuri jums patiems padeda atsilaikyti?
Semiamės jos iš savo pačių gyvenimo suteiktų pamokų, tikėjimo, kad vieni kitiems galime būti ne pakeleiviai, o bendrakeleiviai, nes kažkas sunkią valandą su atvira širdimi pasilenkė ir prie mūsų. Save laikome krikščionimis. Nors savo įsitikinimų neprimetame, mums patiems tai labai svarbus dvasinės atgaivos šaltinis.
Sakoma, kad visos poros laimingos vienodai, o nelaimingos – kiekviena savaip. Ką pastebėjote jūs – kas daro žmones nelaimingus? Kodėl jie neišmoksta būti kartu? Kodėl mėgaujasi skaudindami vienas kitą? Labai sudėtingas ir platus klausimas. Net jei mėginčiau išsamiai į jį atsakyti, apibendrinimai meluotų. Žinoma, yra bendrų bruožų, nulemtų, tarkim, besikeičiančio visuomeninio, kultūrinio, politinio konteksto, bet, kaip pati tiksliai nusakėte, kiekvienas atvejis yra individualus. Tačiau kaip vieną negebėjimo kurti patvaraus ryšio priežasčių dažnai miniu tam tikrą būsimų sutuoktinių savižinos stygių. Retai mąstoma, kokius šeimos modelius, stereotipines nuostatas, reagavimo į konfliktus būdus ir kitus labai svarbius dalykus atsineša į santuoką abi pusės. Autorefleksija turėtų tapti savotiška nuolatine mūsų dvasios „higiena“, ko gero, tai labai padėtų išvengti daugybės klaidingų ar naivių lūkesčių tiek savo, tiek sutuoktinio atžvilgiu.
Kitas dalykas – mes visiškai neugdome dialogo, klausymosi, gebėjimo girdėti kitą, suteikti jam būtino priėmimo ir erdvės, kultūros. Gyvename labai ekspansyvios, save teigiančios ir įtvirtinančios bendravimo kultūros laiku. Esame „užtrenkti“ savęs eksponavimo, konkurencijos triukšmų, nors, paradoksalu, savęs irgi negirdime, labiau esame linkę nekritiškai įsiklausyti į visuomenės keliamus kriterijus. Tai kaip kurti abipusiai girdintį, intymų, atveriantį save ir kitą santykį, reikalaujantį daug laiko, skirto kits kitam, ir tylos?
Ar išsiskyrę žmonės tampa laimingi?
Jei to manęs būtumėte paklaususi prieš daugelį metų, būčiau atsakiusi – tikrai ne. Dabar sakau – ir išsiskyrę, ir neišsiskyrę žmonės laimingi gali būti lygiai kaip ir nelaimingi. Skyrybos, kaip ir daugelis kitų išbandymų, netekčių, pačios savaime nesukuria esminės laimės ar esminės nelaimės.
Veikiau laimingus mus daro požiūris į šiuos dalykus. Jei po bet kokio sudužimo gebame atsitiesti, tampame išmintingesni ir geresni. Jei užstringame kaltinimuose sau ir kitiems – liekame tarsi mirusiame vandenyje, kuriame ilgainiui užtrokšta mūsų ir net kitų, artimiausiųjų, gyvybingumas.
Nelaimė yra priešintis gyvenimui, nes jei jau esame čia, reikia gyventi, o dar geriau – gyventi „stipriai“, kūrybingai, spalvingai. Žinoma, kad liūdesys ir ilgesys dėl praeities kaskart gali grįžti ir grįš, bet tai neturi nieko bendra su nelaime – atvirkščiai, tai gali mus išmokyti būti dar laimingesnius, mokančius vertinti tai, kas iš tiesų taip trapu ir pažeidžiama.
Neturiu asmeninės skyrybų patirties, tačiau pastaruoju metu vis sutinku skyrybas išgyvenusių moterų ir pastebiu, kad skyrybų trauma yra daug didesnė už tą, kurią jos išgyveno santuokoje. Kai kurios jų paskęsta savo skausme, kitos – išmoksta gyventi, bet dažnai supranta, kad išdraskydamos šeimą buvo neteisios. Bet kelio atgal nėra. O kokia jūsų patirtis?
Jūsų klausime slypi teiginys, kad paprastai moterys „išdrasko šeimą“. Nesu kurios nors vienos pusės advokatė, bet mano patirtis rodo, kad moterys dažniausiai tik inicijuoja, formalizuoja skyrybų faktą, o procesas būna pastūmėtas abiems pusėms gerokai „pasistengus“ daug anksčiau, nei būna įteikti skyrybų dokumentai. Tiesiog moterys drąsiau daro radikalius sprendimus nei vyrai, pastarieji sunkias ir neapibrėžtas situacijas gali pakęsti daug ilgiau. Ir tai ne mano, o daugelio psichologų nuomonė. Drįstu sakyti, kad ir moterys kartais – fizinio, psichologinio, emocinio smurto atvejais – sprendimus atidėlioja netgi pernelyg ilgai, taip gerokai pakenkdamos ir sau, ir vaikams, ir savo artimajai aplinkai.
Tačiau sutikčiau, kad skyrybų patirtis tik retais atvejais yra lengvesnė už sunkią santykio kūrimo patirtį poroje. Šeimos griūtis turi ir trumpalaikes, ir ilgalaikes pasekmes, pasireiškiančias dažnai labai netikėtais skausmo ar sunkių emocijų atkryčiais praėjus net keliolikai ar kelioms dešimtims metų po skyrybų.
Priminėte tokį atvejį: kai rinkome pirmąją pagalbos išsiskyrusiems grupę, ją lankė bene 70 metų sulaukusi moteris, apie 30 metų gyvenanti sėkmingoje antroje santuokoje, tačiau giliai širdyje tebesinešiojanti kaltę dėl pirmosios santuokos žlugimo. Tai, žinoma, nėra taisyklė, bet vis dėlto iškalbingas faktas. Skyrybos ilgam palieka kaskart ir įvairiomis formomis atsikartojantį gyvenimo vientisumo praradimo jausmą. Tai labai nelengva ir gili patirtis, sakyčiau, siekianti egzistencinius pamatus.
O dar prisiminkime tėvų skyrybas išgyvenusius vaikus. Ypač Lietuvoje, kur brandus buvusių sutuoktinių požiūris į skyrybas ir gebėjimas išlaikyti pagarbų tarpusavio ryšį dar tik randasi. Dar esama gana nemažai mamų, kurios, įskaudintos buvusio sutuoktinio bei saugodamos save ar norėdamos atkeršyti už padarytas skriaudas, po skyrybų mielai uždraustų tėvui matytis su vaikais, jei tik tai leistų įstatymas.
Nors psichologiniai tyrimai rodo, kad vaiko raidai skyrybos nebūtinai gali turėti lemiamą įtaką, vis dėl to jų pėdsakai net ir suaugusių vaikų gyvenime yra neišvengiami. Tai, beje, irgi labai plati bei nelengva tema.
Kaip atsitiko, kad ėmėtės tokios veiklos? Juk skyrybos – taip kasdieniška...
Juokaujate? Skyrybos, kaip, beje, ir vestuvės, krikštynos, laidotuvės, kiti svarbūs gyvenimo įvykiai niekada netaps kasdienybe, kad ir ką apie jas kalbėtų žiniasklaida. Nes santuoka yra kažkas esminio, įvykstančio ne tik išorėje, bet ir pačioje mūsų būtyje, būčių sąjungoje, jei taip galima pasakyti. Taigi ir skyrybos, jei jos bent kiek sąmoningos, visada reikš dviejų būčių atsidalijimą, savotišką išardymą, vientisai ir glaudžiai suausto audinio išdraskymą. Ir net jei kam nors nuo to būna tik lengviau, jei kažkada kito asmenyje pasirinkta lemtis kažkam tampa nebepakeliama, atsiskyrimo įvykis vis viena sieks ne tik turto ir erdvių atsidalijimą, o kur kas daugiau.
Aišku, kad būti šalia besituokiančiųjų visada lengviau. Bet juk kažkam reikia būti ir šalia besiskiriančiųjų, tiesa? Man ir mano bendrakeleiviams tokia buvimo dovana yra pažįstama ne teoriškai, kaip minėjau, skyrybas esu išgyvenusi ir aš pati, ir daugelis iš mūsų, dirbančių centre, – jei ne jie patys, tai jų tėvai ar artimieji. Manau, daugelis mūsų tokį kelią pasirinko tik dėl to.
Betgi turėsiu įžūlumo tvirtinti, kad mums duota ypatinga malonė – iš arti kaskart patirti, kad gyvenimas visada stipresnis už mirtį, jei tik sutinkama atsigręžti į jį veidu. Kartais tam valios judesiui rastis prireikia kitų pagalbos. Būti ja – labai tikra ir nevienadienė laimė.
Įspūdis toks, kad besiskiriančioms, išsiskyrusioms šeimoms ir daugeliui kitų žmonių, patiriančių dvasinę krizę, padeda savanoriai, visuomeninės organizacijos ir pan., tačiau nėra politikų, kurie kaip švedai pasakytų, kad mūsų tikslas – sutariantys, pakantūs, jautrūs, atjaunčiantys ir laimingi žmonės, kad stresas ir nuolatinis nuovargis nepriimtinas, kad nuo šiol visi valstybės sprendimai bus įvertinami pagal tai, kiek streso jie sukelia žmonėms.
Ačiū už šį klausimą ir galimybę darkart viešai atsidusti. Negaliu net fantazuoti, kiek ilgai dar tęsis šis neleistinas problemos ignoravimas. Tai, apie ką klausiate, labai sunku apskaičiuoti litais ar eurais ir pateikti akivaizdų žalos mastą, tiesa? Kokiam darbdaviui ateis į galvą susumuoti, ką jo kuriamo verslo našumui reiškia praverktos kad ir kelios naktys, o mes juk kalbame ir apie mėnesius, sunkesniais atvejais, lydimais depresijos ir kitokių krizės išprovokuotų ligų, net apie kelis metus. Esama atvejų, kai per skyrybas moterys ar vyrai tiesiog atleidžiami iš darbo, mat nebeatlieka savo pareigų produktyviai, bet kiek ilgai tokio sprendimo pakaks? Kalbu tik apie ekonominę šios problemos pusę, nes į ekonominės žalos kriterijus reaguojama noriausiai. Bet kai uždarome savo įstaigų duris, juk vėl tampame žmonėmis, kuriems tenka būti šalia savo sužeistų ar susižeidusių artimųjų. Ir, nenorėčiau linkėti ar priminti, susižeidusių ar sužeistų mūsų pačių.
Betgi baikime viltingai. Gyvenimas (taip pat ir mūsų veikla) rodo, kad kartais pokyčiai bręsta labai ilgai, bet įvyksta labai greitai, apstulbindami mus savo brandumu. To visiems ir linkiu.
