Rūta Klišytė
Jeigu paklausite Sigutės, kas ji tokia, ką veikia ir kur dirba, ši tik nusišypsos ir gūžtelės pečiais: „Ach, nieko rimto...“ Tai bus gryniausia tiesa. Sigutė Ach yra dailininkės slapyvardis, o „Nieko rimto“ – jau 13 metų sostinėje gyvuojanti unikali leidykla, kurią ji įkūrė kartu su Arvydu Vereckiu. Leidyklos ženklu tapusią sparnuotą svajingą juodmargę pažįsta visi vaikai ir tėveliai, o tarp jos išleistų knygų vis atsiranda premijuotų. Nieko nuostabaus: juk kaip tik Sigutė Ach leidykloje yra atsakinga už grožį ir sparnus.
Taškuota varna
Sigute, sunku patikėti, kad nesate diplomuota dailininkė. Na, Pirosmanis ar Van Goghas dailės studijų taip pat nepabaigė, bet ar nesijaučiate balta varnele tarp rimtų menininkų?
Balta varnelė – tai mano viso gyvenimo melodija. Ja pasijutau dar darželyje ir tebesijaučiu dabar. Dar mokykloje ja būti tapo komfortiška, o studijų metais dailės studijoje net buvome susibūrę į baltų varnų būrelį. Keliavome, paišinėjome, buvome... keistuoliai. Dar ir dabar, pamačius keistą (be priežasties laimingą, teigiamai mąstantį, jautrų, kūrybišką, į nieką nepanašų ir šiek tiek išsiblaškiusį) žmogų, pagalvoju – šitas iš mano miško. Kad ir kokia balta ar taškuota varna būčiau, vis sutinku saviškių.
Nieko rimto – geras burtažodis, saugantis jus nuo pavydžios ar kritiškos akies. O gal tiesiog neturite drąsos ar ambicijų tapti rimta menininke?
Esu labai neambicinga ir neazartiška. Tą greitai pastebėjo mano vaikai. Dar berniukiškai varžydamiesi prie kokio nors stalo žaidimo, jie nenorėdavo, kad žaisčiau kartu, nes pradėdavau ne varžytuves, o derybas.
„Nieko rimto“, nes iš tiesų nesijaučiu tikra menininke. Visada jaučiausi keistuole, kuri daro tai, ko dažnas gal ir nesupras. Nenorėjau, kad į mane žvelgtų įdėmiai, tai ir ištardavau šį, anot jūsų, burtažodį. Tikras menininkas, mano manymu, yra tas, kuris atiduoda visą savo gyvenimą pašaukimui. Todėl ir sakoma, kad menininkai žiaurūs, kad šalia jų žmogui dažnai nejuku, o menininką pamilusiam dažnai būna skaudu, nes tarnaujantysis mūzoms nieko nepalieka paprastam gyvenimui – nei meilės, nei laiko, nei jėgų, nei dėmesio.
O su manim yra kitaip. Jeigu piešiu, o kažkas šalia norėtų arbatos, pabuvimo ar dėmesio, blynų, einu jų kepti. Mane tarsi nupučia nuo darbo stalo... O sugrįžtu prie jo kartais per daug pavargusi nuo kasdienių rūpesčių ir jau nieko nebesukuriu. Net paašaroju dėl to. Bet kitą kartą ir vėl tas pats.
Jūs tikra rakštis rimtiems darbomanams, kurie sunkiai triūsia. Nejau nesate dirbusi pernakt, parų paras?
Esu. Taip ir dirbu – gūsiais! Jeigu man įdomu, joks darbomanas manęs nepasivys, nes man tai – ne darbas, o kūryba. Net jei iš šono tai atrodytų tik žemės kasimas lietui lyjant.
Įvykiai Darbo stalo rajone
Kur klajojate, kol pasiekiate, kaip juokaujate, Darbo stalo rajoną, kur gimsta jūsų akvarelės ir kiti įstabūs nerimti dalykai?
Klajoju ten, kur lašo trenksmo į žemę garsas gerai girdimas – miške, laukymėje, prie vandens... Gamtos delnuose. Arba knygų puslapiuose.
Ar yra dalykų, į kuriuos žvelgiate labai rimtai?
Į viską žvelgiu gal net pernelyg jautriai. Man viskas gali būti įvykis. Todėl kaip vaikui lig šiol reikia daug miego. Pavargstu nuo įspūdžių, o paklausta, ką veikiau, nelabai galiu pasakyti. Na, žiūrėjau pro langą, galvojau.
Ar galėtumėte dirbti, tarkime, greitojoje pagalboje, policijoje, banke?
Galiu mobilizuotis, bet mano dėmesys yra kaip žirgo lenktynėse – matau tik tai, ką veikiu. Jeigu banke aptarnaučiau klientą, nepastebėčiau, kad už jo eilėje laukiančio dramblio. Tačiau esu gelbėtoja. Iškart puolu padėti, jei kas šalia manęs nutinka ir jei, aišku, tai pastebiu. Tik dabar sumoju paklausti, ar reikia pagalbos. Ne visi nori, kad keista tetulytė kištųsi į jų reikalus. Ir ne visada tokia pagalba yra gėris.
Atrodytų, kad jūsų pašaukimas yra skrajoti padebesiais. O kaip pati jį apibūdintumėte?
Kaip Stalkerio iš Andrejaus Tarkovskio to paties pavadinimo filmo pašaukimą. Stalkeris, jei pamenate, yra vedlys į Zoną, be kurios jis negali, bet jam nepakanka džiaugtis ja vienam. Kažkodėl jam lemta ten vestis kitus žmones, kurie turi savų norų, svajonių, lemčių. Kaip ir to filmo herojus, dažnai stebiuosi, kam man to reikia, juk vedlės pašaukimas atima labai daug jėgų.
Kiautas ir branduolys
Į vaizduotės padebesius dažniausiai vedatės vaikus. Viduramžiais manyta, kad vaikas yra tik mažas suaugusysis, dabar tarsi manoma, kad suaugusysis yra tik didelis vaikas. Kur tiesa?
Viduramžiais buvo manoma, kad vaikas nėra žmogus, kad jo vertė išaiškės, jei jis išgyvens iki pilnametystės.O kol užaugdavo, būdavo išnaudojamas pagal galimybes... Apskritai sunku būtų nubrėžti ribą, kurios vienoje pusėje yra vaikai, o kitoje – jau suaugę žmonės. Manau, man pritartų ir Antoine de Saint-Exupery, ir Astrida Lindgren.
Gyvename kūno kiaute, bet jo viduje – nemari, išmintinga siela. Kartais ji yra tarsi tik penkerių, nemoka rašyti, bet tai nereiškia, kad neturi patirties, supratimo, jausmų. Jeigu tavo kiautui keturiasdešimt, visai neprošal kartais pasisupti sūpynėse, pasvaidyti kamuolį, įpulti į saugų mylinčiojo glėbį. Kas suaugęs, o kas vaikas, dažnai sprendžiame pagal atsakomybės ir įgūdžių mišinį. Bet tai nieko nepasako apie meilės, artumo, grožio, kūrybos pajautą ir poreikį: čia nebelieka didelių ir mažų. Ar vaikas ryto gaivą mažiau jaučia nei suaugusysis? Tą visų išsvajotą buvimo čia ir dabar akimirką vaikas taip pat daug giliau išjaučia. Visas žmogaus gyvenimas gali būti skirtas tik tam, kad suvoktų, įsisąmonintų tai, kad nieko be čia ir dabar nėra.
Vieni iš mūsų suaugę pamiršta vaikystę, kiti, kaip ir jūs, ne...
Bet kuriuo atveju vaikystė yra visų mūsų branduolys, ir vis tenka ten sugrįžti pasisemti jėgų, tikėjimo. Juk vaikų literatūra, turinti išliekamąją vertę, gydo ir suaugusio žmogaus sielos įtrūkimus. Esame gamtos žmonės, mūsų protėviai baltai jau gimę mokėjo Didžiosios Motinos kalbą. Kita vertus, net ir ant asfalto gimę sūpuojasi gamtos delnuose.
Tačiau tie delnai gali būti šiurkštūs, o nuo gamtos nutolusių žmonių pasaulis – brutalus. Ar sunku jus supykdyti, pravirkdyti?
Pravirkstu, kai supykstu! Mane lengva išmušti iš pusiausvyros, esu blaškoma prieštaringų emocijų, lyg laumžirgis per dideliais sparnais. Ir vis siekiu harmonijos. Mano sparnai, nors ir lengvai pagauna emocijų vėją, yra tvirti. Taigi pusiausvyrą atkuriu taip pat lengvai, kaip ir ją prarandu.
Man artima jūsų, Sigute, mintis, kad menas neturi būti suprantamas kiekvienam: tai tik menininko ir Dievo reikalas. Bet jei nutinka kitaip, ar tai tik laimingas sutapimas?
Gyvenime nutinka visa, ko reikia. Jei tau lemta suprasti smuiko stygų virpesius, jie sups tave, vilios, jų ar bent jų ilgesio bus pilnas tavo gyvenimas. Taip ir su daile.
O kaip ta slidi riba tarp kičo ir meno? Jūsų sparnuotos karvytės ir kiti padarai laigo kažkur virš jos.
O aš rizikuoju. Juk apie kičą irgi galima pasakyti: kaip nuoširdu! Dėl to ir patikinu – nieko rimto! Κaip moku, taip dainuoju. Leidyba, tiražai, galvosūkis ką pirks ko ne – visa ta sunkioji artilerija, žinoma, daro įtaką kūrybai. Todėl kūrinius ne tiražui slepiu draustinyje, į kurį neįleidžiu klišių, nuvalkiotų formų. Surengsiu tokių darbų parodą, gal net dvi.
Pragyventi iš meno Lietuvoje – tai skamba išdidžiai. Bet ar tikrai tai įmanoma nenusprūstant į kičą?
Įmanoma, jei tai masinio vartojimo prekė, pigi visais aspektais – turinio, atlikimo, gamybos. Norint pragyventi iš meno reikia tapti amatininku. O kad nebūtum tik amatininkas, turi išlikti smalsus, guvus, jaunas, toks besijuokiantis dievas, kuriam įdomu kurti.
Rašytoja Violeta Palčinskaitė leido jums užeiti į savo „Vaikų kambarį“ – naują savo knygą, kurią iliustravote. Ką mielo atpažįstamo ten radote?
Savo vaikystę. Net nustebau, kiek daug jos ten! Mat darželyje buvau gera skaitovė, lengvai įsimindavau eiles. Man didelė garbė iliustruoti Violetos knygą, daugiau nei metus nedrįsau to imtis, vis ieškojau geriausio varianto.
Seka Muminuko mama
Jūsų pačios, Sigute, tekstai labai poetiški, netikėti, taiklūs. „Kai kūnas lekia, siela tarsi pasimeta, atsilieka…“ Kaip atsispiriate tam lėkimui?
Ne visada sugebu, tada pavargstu ar susergu. Stengiuosi skirti laiko meditacijai, pabūti vienatvėje, pasivaikščioti, pasvajoti, išgerti arbatos. O už tokį netikėtą komplimentą labai ačiū. Rašymu tuo gal nė nepavadinsi, veikiau tai – viena kita nuo plunksnakočio nutiškusi frazė. Tai vyksta spontaniškai – pradėjusi sakinį nė nežinau, kuo jis baigsis, tarsi kažkas diktuotų.
Kokia moteris (o gal vyras) jums yra sektinas pavyzdys?
Na, būtų sunku ją pavadinti moterimi. Tai – Muminuko mama iš norvegų rašytojos Tuvės Janson knygų. Ir vėl paminėsiu gamtą: stebėdama ją mokausi kantrybės, įsimylėjimo, tikėjimo, drąsos būti trapia, atgimimo, amžino kitimo.
O aš maniau, kad paminėsite kokią nors geležinę ledi. Nesidomite politika?
Nesidomiu, bet ir nesu abejinga, ypač jeigu smurtaujama, ir nesvarbu, kieno atžvilgiu. Televizoriaus neturiu, neskaitau spaudos, bet domiuosi aktualiomis naujienomis. Tikiu, kad įvairiapusė, kūrybiška, išlavinta asmenybė į pasaulį įlies daugiau šviesos. Tai, beje, nutinka kiekvieną dieną, tiesiog maži stebuklai nėra pastebimi, apie juos nerašo dienraščių vedamieji. Ir gerai: stebuklai nemėgsta atidaus, tiriančio žvilgsnio. Minėjote, Sigute, kad jūsų vaikai jau užaugę. Ar vis tiek kepsite blynus per Užgavėnes?
Blynai – vienas mėgstamiausių patiekalų! Mano senelis buvo malūnininkas, tėtė perdavė man aistrą blyneliams. O štai Užgavėnes vaikams užaugus dažnai pražiopsau, tačiau Velykų margučiai – šventas reikalas! Velykos yra mylimiausia mano šventė. Jau ir vėl prisipirkau gėlių šakniagumbių. Labai laukiu, kada galėsiu juos pasodinti, berti į žemę sėklas, grėbstyti niekam nereikalingą laukymę, deginti laužus šabakštyne. Tada nutolsta net įdomiausios paveikslų idėjos. Tiesiog tirpstu tame žemės–žolės–vandens–ugnies rate.
