Įvairiose Indonezijos vietose vyksta bulių lenktynės, nes toje šalyje ši ekstremalaus sporto rūšis yra gana populiari. Pavyzdžiui, prie rytinės Javos salos yra nedidelė sala Madura. Čia rengiamos garsios, turistų lankomos bulių lenktynės „Karapan Sapi“. Šių lenktynių metu žokėjai sėdi mediniuose vežimėliuose, kuriuos traukia buliai.
O vakarinėje Sumatros salos dalyje, Batusangkaro mieste, kuris yra Tanah Datar regiono sostinė, galima išvysti kur kas egzotiškesnes bulių lenktynes, kurios vadinasi „Pacu Jawi“ (lietuviškai būtų „stumk bulių“). Šios lenktynės rengiamos purvo lauke. Žokėjai stovi ant primityvių medinių rėmų be ratų, kurie slysdami purvo lauku kelia nepermatomus purvo debesis. Vienoje žokėjaus rankoje – vieno buliaus uodega, kitoje – kito. žokėjus laikydamas už uodegų bulius turi juos suvaldyti, taip pat išsilaikyti ant medinių rėmų ir dar stengtis laimėti lenktynes.
Tanah Datar regione bulių lenktynės vyksta beveik ištisus metus. Regione, kuriame gyvena apie 350 000 žmonių, yra 14 rajonų, kurie tenykšte kalba vadinami kacetamanais. Vienuolika metų mėnesių vis skirtingame kacetamane rengiamos bulių lenktynės. 14 kacetamanų nuolat varžosi dėl teisės rengti lenktynes, nes kiekvienais metais išrenkama tik 11.
Taigi „Pacu Jawi“ – savotiška Indonezijos, Sumatros salos, bulių „Formulė 1“ su skirtingais etapais. Purvo lauką lenktynėms rasti nesunku, nes arena lenktynėms paprastai įrengiama ryžių lauke, taigi purvas – garantuotas.
„Pacu Jawi“ – ne tik lenktynės, bet ir šventė. Aplink areną išdygsta maistą siūlantys kioskai, susirenka muzikantų grupės, atliekančios tradicinę to regiono muziką.
Kiekvienas bulius – įkinkytas į medinį rėmą, tad žokėjui, stovint ant dviejų rėmų, tenka daryti viską, kad buliai bėgtų vienas šalia kita. Dažnai buliai vienas nuo kito nutolsta, tad žokėjams tenka taip išsižergti, kad, galima sakyti, jie padaro špagatą. Bet jie turi suvaldyti bulius ir priversti bėgti vienam šalia kito, kitaip buliai išsilakstys, o žokėjus atsidurs purve. O kaip priversti bulių bėgti greičiau? Galima patampyti už uodegos, bet berods tai nelabai veikia, nes „Pacu Jawi“ žokėjai dažniausiai naudoja kitą triuką – kandžioja bulių uodegas. Lenktynių metu visko nutinka, nemažai žokėjų atsiduria purve. Kartais azartiški buliai, nesustoja kirtę finišo linija, o išbėga iš arenos ir kurį laiką lekia tolyn. Tuomet ir publikai reikia saugotis, trauktis iš kelio. Apskritai „Pacu Jawi“ lenktynių buliai nėra agresyvūs, jie nepuola žmonių badyti, todėl niekas jų nebijo.
„Pacu Jawi“ lenktynės yra glaudžiai susijusios su galvijų aukcionais. Lenktynės daug lemia, nes fermeriai nori turėti stipriausius jaučius. Pasibaigus „Pacu Jawi“ lenktynėms, jas nugalėjusių bulių kaina gerokai pakyla, nors ir taip šie buliai yra gerokai brangesni už tuos, kurie lenktynėse nedalyvauja, nes, teigiama, lenktyniniai buliai yra dvigubai stipresni. Po lenktynių daugelis bulių yra parduodami fermeriams. O nemaža dalis žiūrovų taip pat būna išsimaudę purve.
„Pacu Jawi“ – svarbi ir ryški Indonezijos kultūros dalis, todėl turistams, atvykusiems į Sumatros salą, nevertėtų praleisti šio renginio.
