Buvo toks metas, kai Lietuvos pilietybė mėtėsi pasų skyriuose ir vos ne prievarta buvo siūloma ne lietuvių tautos žmonėms. Tie ilgai dvejojo, nenorėjo savęs sieti su tokia nepatikima, atsiprašant, valstybe. Daug kartų buvo pratęsiami terminai. Įkalbėjome, atidavėme, deja, dėl šios dovanos Landsbergio jie labiau nepamilo... Ir Lietuva didžiajam kaimynui netapo geresnė.
Sakykite, kodėl pilietybės klausimas, praėjus 18 metų nepriklausomos Lietuvos gyvenime, staiga pasidarė toks aktualus? Kodėl šį klausimą keliantys lietuviai amerikiečiai tiktai dabar suprato Lietuvos pilietybės vertę? Ar neužteko apsisprendimui šitiek metų? Ne, nebuvo jie labai aktyvūs imant lietuviškus pasus (tuo metu kai galėjo imti) ir gelbstint mus savais balsais nuo mūsų rinkiminio chaoso. Turbūt jie nematė iš to praktiškos naudos. Kas pasakys, jog šitaip nebus ir ateityje? Dar niekas nepaaiškino, kaip gali gulintis amerikiečio biure ar komodoje lietuviškas pasas paveikti Lietuvos ar jo paties gerovę. Nėra poezijos, viskas yra labai proziška. Pagal Justino Marcinkevičiaus patriotines fantazijas visi lietuviai, gyvenę Amerikoje, po Nepriklausomybės atkūrimo privalėję grįžti į Lietuvą. Negrįžo. Net ir didžiausias mūsų patriotinės minties įsikūnijimas Bernardas Brazdžionis grįžo tiktai po mirties. Nevežė jie ir užjūryje užgyvento turto į naują Lietuvą, o didžiausia auka, atrodo, buvo padovanota Šapokos istorija. Gal jie ir vežti neturėjo ko? Per keletą metų čia namie Lietuva sukūrė (kaip?) daugiau milijonierių negu per pusę amžiaus Jungtinėse Valstijose. Kaip nekalbėk, merkantiliniai klausimai ir šiame istorijos etape yra pirmaujantys. Vienu patriotizmu neišsiversime, juolab kad ir Lietuvoje patriotizmas yra užgožtas. Tik pažvelkime į atgimusios Lietuvos valdžios požiūrį į kovotojus, kritusius už Lietuvos laisvę, į tremtinius, kalinius (net paminklo jiems nepastatėme). Mes dažnai nuvažiuojame per Vėlines į žmonos tėviškę Kupiškį. Ten suguldyti 1920 m. kritę kovose su bolševikais kareivėliai. Jiems tada nualinta, dar neatsigavusi valstybė sugebėjo pastatyti paminklėlius. Aš savo broliui „Audros“ būrio partizanui Vytautui stačiau už savus pinigus, dar ir leidimą turėjau gauti. Pažvelkite, tiktai kokią literatūrą remia mūsų valstybė, ir jums taps aiški jos vyraujanti ideologija.
Dabar kyla pats svarbiausias klausimas – ar nebegalima Lietuvos mylėti be lietuviško paso? Juk mylėjote ištisą pusę amžiaus! Priežastis, manau, kita – išaugo nauja karta (nebelankanti lietuviškų bažnyčių), turinti jau kitus prioritetus. Tai gal dar bandykime ją gundyti lietuvišku pasu... Vargu ar padės... Dabar jau kiti kriterijai. Paskaičius amerikietišką lietuvių spaudą, pasiklausius iš tenai atvažiavusių pasiuntinių, perskaičius gaunamus el. laiškus, nebesigirdi tos meilės Lietuvai. Negeru keliu einate!“ Žinome! Pamilti Lietuvą – reikia kurti gerą Lietuvą. O tai jau daugiausia gula ant Lietuvos gyventojų pečių. Neįtikėtina, kad Airijoje ar Ispanijoje, pomidorus raškydami, sukurs tokią Lietuvą. O gal ir jiems „Lietuvai kurti“ reikalingas lietuviškas pasas kaip priedas prie airiškų ar ispaniškų? Bet ko jie rėkauja, jie jį turi. Na, gal ir patogu ilgalaikėje prognozėje turėti du pasus, bet mums to tikrai nereikia. Nekurkime jiems komfortinių sąlygų, jie jas turėdami tikrai nebegrįš. Dabar turima Lietuvos pilietybė yra didžiausias jų turtas – jie turi savo valstybę, kuri juos gina. Gal išvažiavę, keikią Lietuvą, nesiruošiantys grįžti ir rodą mums pridėję smilius prie smilkinių (mačiau TV), matyt, nesupranta šito. Ar jie patyrė, ką reiškia gyventi žmogui be pilietybės? Mes tai jutome būdami tremtyje, kai mūsų neginė sava valstybė, nes mes jos neturėjom. Kai kas ir okupuotą Lietuvą tebevadina valstybe. Bet toji pseudovalstybė buvo žiauresnė už patį okupantą. Kai Maskva leido mums grįžti, anot tame pačiame barake gyvenusio senuko Jono Buitvydo, „šitie paškustvos paleckiai, apsiapieravoję Maskvai, buvo piktesni už burlioką“. Prisiminkime, kaip atsigavo per amžius blaškoma žydų tauta susikūrus Izraeliui! Kur jie begyventų, visur juos gins jų valstybė. O amerikietį, turintį dar ir lietuvišką pasą, ar ir Lietuva papildomai gins? Komfortiška, ar ne?
Iš kitos pusės, beatodairiškas masinis Lietuvos pilietybės suteikimas yra pavojingas. Gana
nusikalstamai pasišvaistėm, atmiešdami tautą. Nebereikia švaistytis Lietuvos pilietybe. Nebedevalvuokime jos. Ji yra didelė vertybė, atkovota visų krauju. Ji yra mūsų mažos tautos išlikimo rodiklis. Na, nedejuokit, nėra visai užkirstas kelias į Lietuvą. Gali prezidentas net ir būgnininkui suteikti pilietybę, jei tas turėtų didelių nuopelnų mūsų valstybei. Neatims pilietybės ir iš tų, kurie buvo jos ištroškę ir nepatingėjo laiku pasiimti Lietuvos pasą. O jei nepasiėmė, tai nelabai jiems ir reikėjo. Tai rodo, kad lietuviškas pasas nebuvo jiems didelė vertybė. Net tokia neeilinė asmenybė kaip K. Girnius nepasiėmė tos vertybės (o mes džiaugėmės, kad turime daug kandidatų į prezidentus).
Reikalinga viena esminė įstatymo pataisa – visi lietuviai, grįžę į Lietuvą pastoviam gyvenimui, kartu su turima pilietybe, įgyja ir Lietuvos pilietybę.
Štai čia ir išryškės, ar ta meilė buvo tikra, ar apsimestinė.
