Šios moterys yra iš Šiaurės Korėjos, o Pietuose jos atsidūrė po dramatiško pabėgimo per Kinijos teritoriją. Joms pasisekė – pabėgimas buvo sėkmingas, ir atgal grįžti neteko. Dabar jos gali savo istorijas papasakoti visam pasauliui.
Bėglių iš Šiaurės Korėjos atsiranda vis daugiau. Iš šalies juos bandyti bėgti verčia maisto produktų trūkumas, politinis persekiojimas ir geresnio gyvenimo perspektyvos už labiausiai izoliuoto ir žiauriausio režimo pasaulyje.
Jei rėki – kankins dar stipriau
Chun Sil-lee gimė 1968 metais. Kelerius metus ji buvo Šiaurės Korėjos kariuomenės pareigūnė. Tai reiškė, kad ji užėmė pakankamai padorią vietą visuomenėje, nes ginkluotosios pajėgos Šiaurės Korėjoje užima bene svarbiausią vietą.
Dešimto dešimtmečio viduryje šalį apėmė badas, pinigai baigėsi. Kariuomenę supurtė atleidimai, ir Chun Sil-lee atsidūrė gatvėje, be nieko. Šalyje, kuri save pristato kaip dirbančiosios inteligentijos rojų, darbo ji nerado.
Moteris turėjo mažą dukrą, kurią taip pat reikėjo išmaitinti, todėl ji ryžosi pabėgimui per Kiniją. Pirmasis toks bandymas žlugo. „Mano sučiupo, mušė ir kankino. Aš buvau surišta, jie badė mane adatomis. Kai aš rėkiau, man sakydavo: „Tai tu dar turi jėgų rėkti?“ Ir kankindavo dar stipriau. Ir visa tai stebėjo mano dukra“, – pasakoja Chun Sil-lee.
Kinijos sieną per upę jai pereiti pavyko 2007 metais, tačiau košmaras ties tuo nesibaigė. Ji pateko ir prekeivių žmonėmis rankas. Šie žmonės Kinijos ir Šiaurės Korėjos pasienyje tykoja iš Šiaurės Korėjos bėgančių moterų.
Chun Sil-lee buvo atskirta nuo savo mergaitės. Daugiau ji jos nebematė, ji veikiausiai buvo parduota. „Jeigu ji gyva, jai dabar devyneri. Bet aš apie ją nieko nežinau. Čia gyvenu nuo 2007 metų, bet tai siaubingas gyvenimas, susidarytas iš depresijų“, – tvirtina savo vaiko netekusi moteris.
Ji tvirtina, kad žmonėms ne iš Šiaurės Korėjos sunku paaiškinti, kaip ten yra blogai. „Užsieniečiai atvyksta tik į Pchenjaną. Bet ten viskas padaryta taip, kad nieko blogo nesimatytų. Kaimuose žmonės miršta iš bado. Daugelis negauna jokių išmokų, nes paprasčiausiai nėra pinigų. Be to, parama iš užsienio nieko nepasiekia – ją sau pasilieka kariuomenė“, – teigia Shun Sil-lee.
Šuo su žmogaus ranka dantyse Kitaip, tačiau toli gražu ne geriau, susiklostė Chun Pyong-Kim likimas. Jai – 43-eji. Šiaurėje ji dirbo vedėja tekstilės gamykloje. Tačiau vėliau valdžia nebeturėjo pinigų algoms išmokėti, ir fabrikas užsidarė. Moteris bandė prekiauti auksu, tačiau Šiaurės Korėjoje tai draudžia įstatymas.
Chun Pyong-Kim buvo sučiupta ir turėjo keliauti į kalėjimą. „Šalyje mažai maisto, ir kalėjimai nėra išimtis. Man teko gaudyti gyvates ir vabzdžiu, kitaip ten neišgyvensi. Kaliniai dažnai mirdavo dėl nevalgymo ir ligų. Kartą aš mačiau, kaip kalėjime bėgo šuo su žmogaus ranka dantyse“, – prisimena ji.
Išėjusi iš kalėjimo ji matė tik vieną sprendimą – per Kiniją bėgti į Pietų Korėją. Pasak jo, keisčiausia yra tai, kad daugelis Šiaurės Korėjos gyventojų norėtų karo su Pietų Korėja. Tačiau norėtų jo jie ne dėl to, kad sunaikintų šią šalį.
„Kai kurie žmonės jau pasiekė tokią siaubingą būseną, kad jie iš tiesų norėtų karo. Jie tikisi, kad tai kažkokiu būdų privestų prie lūžio. Kad įvyks kažkas, kas į gerą pusę pakeis dabartinę situaciją“, – teigia Chun Pyong-Kim.
Labiau mirusi, nei gyva
Kinijoje Chun Sil-lee susipažino su dar viena moterimi iš Šiaurės Korėjos, kuri taip pat pabėgo. Dabar Kim Chu-Kyung yra 40 metų. Pabėgti jai pavyko iš pirmo karto. Ir nors Kinijoje ji susirado darbą restorane, savininkas jai kelis mėnesius nemokėjo algos. Kai moteris pasiskundė, jis ja paskundė policijai, ir Kim Chu-Kyung buvo deportuota.
Geriau net nebandyti įsivaizduoti, kas jos laukė gimtinėje. Kalėjime jai šaukdavo: „Tu esi niekas, tu neegzistuoji.“ Ten ji praleido pusantrų metų, o išėjusi jautėsi labiau mirusi, nei gyva. Tačiau viduje moteris dar išsaugojo stiprybės antram pabėgimui į Kiniją. Šįkart jai pasisekė pasiekti ir Pietų Korėją.
Žmonės nebetiki propaganda
Kim Jong Uno režimas siekia išlaikyti 25 milijonus Šiaurės Korėjos gyventojų kuo didesnėje izoliacijoje. Mobilieji telefonai ir internetas ten egzistuoja, tačiau jie prieinami toli gražu ne kiekvienam, o paskambinti į užsienį ir apsilankyti užsienio tinklapiuose jums nepavyks.
Įstatymas draudžia klausyti Pietų Korėjos radijo stočių, žiūrėti užsienio filmus. Už tai galima atsidurti kalėjime. Tačiau pabėgėliai tvirtina, kad situacija bent kažkiek keičiasi, ir viską sukontroliuoti režimas nebesugeba.
Į klausimą, ar žmonės tiki oficialia propaganda, kad už Šiaurės Korėjos ribų gyvenimas yra gerokai blogesnis, Chun Sil-lee atsako: „Aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose tuo dar tikėjo pakankamai daug žmonių. Bet šiandien nebe. Ir nepaisant filmų ir užsienio radijo draudimo, žmonės turi suvokimą, kad vyksta už šalies ribų. Žmonės atsiveria akys, vis stipriau įsitvirtina suvokimas, kad režimas ilgai neišsilaikys.“
Kada ateis pokyčiai?
Tačiau Pchenjanas priešinasi bet kokioms permainoms ir iššūkiams. Pinigai skiriami kariuomenei ir ginkluotei, įskaitant branduolinius bandymus. Sunku suskaičiuoti, kiek dėl to nuo 1990-ųjų mirė paprastų žmonių. Kai kuriais skaičiavimais, žuvo daugiau nei milijonas.
„Aš esu prieš tai, kad pasaulis siųstų pagalbą Šiaurės Korėjai. Tie, kam reikalinga pagalba, jos vis tiek negauna, žmonės apie ją net nežino. Tai tik prailgina režimo gyvenimą“, – tvirtina Chun Pyong-Kim, Šiaurės Korėjoje palikusi savo artimuosius.
Ji tikisi, kad sulauks dviejų Korėjų susijungimo. Tačiau ji įsitikinusi, kad to nebus, kol Kimų šeima, ilgus metus valdantį šalį, kažkokiu būdu praras valdžią. Tačiau kaip ir kada tai galėtų įvykti? „Galbūt daugelis nustebs, kad tai gali įvykti anksčiau, nei mes galvojame“, – šypsosi buvusi Šiaurės Korėjos kalinė.
