„Aš padariau tokį kvailą sprendimą, kuris atnešė mano šeimai tokį skausmą, sukeltą žiaurios kriminalinės organizacijos“, – taip apie Šiaurės Korėją pasakoja korėjietis. Pasak jo, joks gailėjimasis dėl savo veiksmų jam nepadeda – jo širdis yra perverta liūdesio.
O prasidėjo viskas tuomet, kai Oh Kil-namas kartu su savo šeima 1985 metais persikraustė gyventi į Pchenjaną. Jo nesutabdė žmonos abejonės, nes Šiaurės Korėjoje jam buvo pažadėtas labai geras darbas, o jo žmonai – gydymas nuo hepatito. Kai jie atvyko, paaiškėjo, kad visi šie pažadai tebuvo apgaulė. Oh Kil-namas negavo nei darbo, nei gydymo savo žmonai. Vietoje to jie tris mėnesius praleido specialiame centre, kur nuo ryto iki vakaro jiems buvo brukama Šiaurės Korėjos ideologija, istorija ir kiti smegenų plovimo metodai. Galiausiai, jį privertė dirbti vietinėje radijo stotyje, kuri kiaurą parą transliavo propagandinę programą.
Po metų Oh Kil-namas buvo išsiųstas į Daniją, kur turėjo paruošti planus, kaip įtikinti dar daugiau Pietų Korėjos gyventojų kraustytis į komunistinę Šiaurę. Kai Oh Kil-namas atvyko į Daniją, jis tuojau pat paprašė prieglobsčio. Per du mėnesius, kuriuos jis suimtas praleido Vokietijoje, jį apklausė pačios įvairiausios žvalgybos struktūros, tarp kurių buvo ir CŽV. Po to jis buvo išlaisvintas ir grąžintas į Pietų Korėja. Tačiau būtent tada prasidėjo tikrasis jo košmaras.
Grižęs į Pietų Korėja, Oh Kil-namas sužinojo, kad jo žmona ir dukrelės, kurioms tuo metu tebuvo 6 ir 9 metai, už jo pabėgimą buvo išsiųstos į koncentracijos stovyklą. 1991 metais jis iš jų gavo pirmą ir paskutinę žinutę. Vėliau jis gavo tris juodai baltas nuotraukas ir keletą įrašytų jo šeimos narių pokalbių. Manoma, kad tai buvo kaip savotiškas kabliukas, ant kurio užkibęs jis turėjo grįžti į Šiaurės Korėją. Viename iš įrašų jo dukrelė sako: „Aš pasiilgau tavęs, tėti, bet aš tavęs neprisimenu, aš turiu kuo greičiau užaugti, kad galėčiau padėti mamai. Aš jau sustiprėjau ir gali nešioti vandens kibirus ir medieną.“ Kita dukra įraše pasakoja: „Labas, tėti, čia aš, Haewon, svajoju, kad galėčiau su tavimi atšvęsti savo gimtadienį. Pasiilgau tavęs. Aš verkiu.“ Atsiųstas nuotraukas analizavę žmogaus teisių aktyvistai teigia, kad jos buvo padarytos liūdnai pagarsėjusioje Judoko koncentracijos stovykloje.
Dar viename įraše jo žmona abejoja, ar dar kada nors jį pamatys. Oh Kil-namas yra sugniuždytas: „Aš... esu psichologiškai ir fiziškai... visiškai sunaikintas. Aš tiesiog nebeturiu jokių jausmų...“ Jis prisipažįsta, kad jaučiasi bejėgis. Vienintelės jo viltys yra Jungtinės Tautos ir Pietų Korėjos prezidentas. Jungtinės Tautos kreipėsi į šiaurės Korėją su prašymu išlaisvinti Oh Kil-namo šeimą, tačiau atsakymas nebuvo malonus. Pchenjanas pareiškė, kad jo žmona jau mirė nuo hepatito, o jo dukros visiškai jo išsižadėjo. Oh Kil-namas šiais pasisakymais netiki.
Viską, ką gali, daro ir Švedijos karalius Carlas Gustavas. Švedija Pchenjane turi ambasadą, kuri jau yra pagarsėjusi tuo, kad sugeba tapti neutraliu tarpininku tarp Šiaurės Korėjos ir kitų šalių. Tačiau šiuo metu Oh Kil-namui ir toliau belieka tik laukti – taip pat kaip pastaruosius 25 metus. Jis vis dar tikisi, kad jo dukros bus išlaisvintos: „Kiekvieną naktį aš sapnuoju košmarus. Man daugiau nei 70 metų, as esu pavargęs, tačiau gyvenu tik tam, kad kada nors galėčiau dar kartą apkabinti savo dukras.“
