Taigi, paauglystei būdinga ne tik fizinė, bet ir protinė, psichosocialinė jauno žmogaus raida. Pokyčius jaunuolio gyvenime lemia didesnių galimybių bei socialinių lūkesčių sąveika, dėl kurių kyla šiam laikotarpiui būdingų esminių rūpesčių – autonomija, fizinis patrauklumas ir įsiliejimas į draugų ratą. Dėl paauglio priešpriešos su visu jį supančiu pasauliu, jam sunku rasti atsakymus į šiuo gyvenimo momentu kankinančius klausimus. Pagalbininku sprendžiant jo problemas gali tapti psichologas.
Kauno Dainavos Jaunimo centro psichologė Raimonda Petrolienė išskiria dvi pagrindines savo jaunųjų klientų grupes: paauglius (14–16 metų) ir jaunuolius (18–22 metų). Nors tiek vienus, tiek kitus apibendrintai būtų galima pavadinti tiesiog „jaunimu“, problemos, dėl kurių jie kreipiasi į psichologą yra skirtingos. Didžioji dalis paauglių ateina tėvų, šeimos gydytojo, mokytojų, socialinio darbuotojo pastūmėti, o pagrindinės problemos, dėl kurių jie kreipiasi pagalbos: patiriamos patyčios, nepasitikėjimas savimi, savivertės trūkumas, nemokėjimas bendrauti, valgymo sutrikimai, retesniais atvejais kreipiamasi ir dėl suicidinių minčių, savęs žalojimo.
Tuo tarpu, vyresni – 18–20 metų jaunuoliai į psichologą kreipiasi kamuojami mirties baimės, egzistencinių krizių (pasibaigus vienam gyvenimo etapui – baigus mokyklą, universitetą, nebežinoma, ką daryti toliau). „Jaunuoliai, skirtingai nei paaugliai, ateina niekieno neskatinti ir yra labiau motyvuoti, aktyviau įsitraukia į problemų sprendimo paieškas kartu su psichologu. Tuo tarpu paaugliai, tik įžengę į mano kabinetą nori, kad esamu momentu, čia ir dabar, būtų išspręstos visos jų problemos“, pridūrė psichologė.
Psichologė pastebi tendenciją, jog vis dažniau tėvai atlydi savo atžalas į psichologo konsultaciją. Toks tėvų požiūris, anot specialistės, – sveikintinas, kadangi konfliktuose visada būna dvi pusės, šiuo atveju, tėvai ir vaikai. Šeima yra vaiko asmenybės raidos ir socializacijos pagrindas, taigi tėvų ir vaikų atviras bendravimas yra vienas svarbesnių veiksnių, lemiančių tolesnę paauglių elgsenos raidą ir tarpasmeninius santykius. Be to, pilnavertis nesutarimų sprendimas įmanomas tik dalyvaujant abiems nesusikalbančioms pusės, kurių tarpininku ir pagalbininku tampa psichologas. „Žinoma, atėję kartu su tėvais paaugliai gana dažnai būna nusiteikę priešiškai ir bendrauti su jais būna sunkiau, tačiau psichologo darbas yra mokėti prakalbinti ir išklausyti abi puses. Anksčiau ar vėliau, randame bendrą kalbą ir sprendimo būdus jų problemoms“, – teigė R. Petrolienė.
Tėvų ir pedagogų vaidmuo paauglių psichologinių problemų sprendime yra labai svarbus. Norint padėti paaugliui būtinas abipusis bendradarbiavimas. „Iš praktikos galiu pasakyti, jog neretai būna, jog patys tėvai pyksta ant mokytojų, vaikų, kurie tyčiojasi iš jų vaiko, tačiau patys jokių priemonių nesiima, neina į mokyklą ir nesiaiškina iš kur šios problemos atsirado ir net nebando jų spręsti. Dažnas atvejis, kai tėvai liepia apsiginti pačiam paaugliui, jei jis pasiskundžia, jog yra skriaudžiamas mokykloje. Tačiau, paauglys ne visada yra pasirengęs “kovoti" už save ir spręsti kilusius konfliktus, todėl itin svarbu, kad tėvai, mokytojai ir visi kiti, bendraujantys su paaugliais, būtų pasirengę ir padėtų išspręsti šias problemas“, – dalijosi patarimais Jaunimo centro psichologė.
Tėvams ar mokytojams pastebėjus, jog keičiasi įprastas paauglio elgesys, t.y. jis užsisklendžia, ignoruoja aplinkinius, elgiasi grubiai, tyčiojasi iš bendraamžių, patartina paauglį nukreipti psichologo konsultacijai. Ne paslaptis, jog psichikos sveikatos tema visuomenėje yra savotiškas tabu, tad tėvai, kurių atžalos lankosi pas psichologą, turėtų suprasti, jog šis specialistas padeda pereiti per tuos sunkumus ir išspręsti problemas, kurių sprendimo jis savo artimiausioje aplinkoje neranda. Kaip bebūtų, geri santykiai šeimoje paaugliui yra vieni iš efektyviausių vertybių ugdymo, mokslo sėkmės veiksnių, pasitikėjimo bendraujant su bendraamžiais šaltinis.
